Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną prisimena svarbiausius lygos gyvenimo momentus. Kiekvieną savaitę pateikiame LKL.LT skaitytojams straipsnius apie istorines asmenybes, įvykius ar pasiekimus. Šį kartą – straipsnis apie Prienų „TonyBet“ ekipą, 2014-aisiais patiesusią dvi Eurolygoje žaidusias Lietuvos komandas bei taip iškovojusią Lietuvos krepšinio federacijos taurę.

Aštuoni stipriausi Lietuvos krepšinio klubai kitą mėnesį sieks pirmojo trofėjaus šį sezoną – SIL–Karaliaus Mindaugo taurės. Keturi favoritai aiškūs, bet ne visada nugali favoritai. Ir ieškant staigmenų nereikia žvalgytis labai toli.

2014-ųjų paskutinį kovo savaitgalį Virginijaus Šeškaus vadovaujama Prienų komanda įrašė savo vardą į šalies krepšinio istoriją. Tuomet „TonyBet“ pavadinimą turėjusi ekipa padarė tai, ko joks kitas klubas, be Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“, nėra užfiksavęs – laimėjo taurę. Tuomet klubai kovojo dėl Lietuvos krepšinio federacijos taurės, nuo 2015-ųjų varžybų pavadinimas pakeistas į Karaliaus Mindaugo taurės turnyrą.

Žengdama į istorinį klubui sezoną Prienų ekipa po savo sparnu jau turėjo du LKL bronzos medalius, BBL sidabrą bei tą pačią LKF taurę. Tiesa, tuomet šioje taurėje nesivaržė stipriausi šalies klubai.

„Žmonės menkino šį laimėjimą, tačiau kitąmet, kuomet sugrįžo stipriausi klubai, mes įrodėme savo pajėgumą, – tinklalapiui LKL.LT teigė 30-metų Prienų krepšiniui atidavęs V. Šeškus. – Laimėti šį apdovanojimą dvejus metus paeiliui yra didžiausia garbė tokiam mažam miestui kaip Prienai.“

Prieš lemtingąjį sezoną prieniškiai išsikėlė kasmetinį tikslą – pasiekti LKL pusfinalį bei LKF taurės finalo ketvertą. Visgi apetitas kilo bevalgant.

LKF taurės ketvirtfinalyje V. Šeškaus auklėtiniai patiesė Pasvalio „Pieno žvaigždes“, o burtai lėmė, kad pusfinalyje jų laukė „Žalgiris“. Kauniečiai jau buvo nudegę nuo Prienų ekipos LKL pirmenybėse, kuomet išvykoje krito 83:101. Stringantis „Žalgiris“ apskritai tą reguliarųjį sezoną baigė vos ketvirtoje turnyrinės lentelės vietoje, dėl to jau pusfinalyje susitiko su „Lietuvos rytu“.

Gintaras Kadžiulis
Tarpusavyje nedrįsome kalbėti apie pergalę prieš „Žalgirį“, bet giliai tuo tikrai tikėjome.

LKF taurės finalo ketvertas vyko Panevėžyje, „Cido“ arenoje. „TonyBet“ žaidėjų Gintaro Kadžiulio ir Mindaugo Lukauskio gimtajame mieste.

„Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ Eurolygoje ar Europos taurėje sutikdavo kitokius varžovus, nei mes. Labiau disciplinuotus, – tinklalapiui LKL.LT teigė G. Kadžiulis. – Prienai žaidė kitaip: daug laisvės ir improvizacijos, išplėstas žaidimas, visi žaidėjai gali atakuoti iš toli. Su tokiomis ekipomis nėra lengva rungtyniauti. Mes jiems buvome labai neparankūs.“

Kovingai nusiteikę prieniškiai didžiąją mačo dalį diktavo sąlygas. Ketvirtojo kėlinio pradžioje savo rankose jie laikė 10 taškų pranašumą. Nors „Žalgiris“ deficitą buvo sudeginęs iki 4 taškų, tačiau pakeisti rungtynių eigos nesugebėjo. Lemiamu metu juos žudė klaidos.

„Mes su „Žalgiriu“ nėjome sukovoti, – dėstė G. Kadžiulis. – Tylėjome, tačiau tikėjome, kad galime laimėti. Tuomet „Žalgiris“ buksavo, o mes žinojome, kas jiems patinka, kas ne. Tarpusavyje nedrįsome kalbėti apie pergalę, bet giliai tuo tikrai tikėjome.“

Kauniečiai nesulaukė didesnio indėlio ir iš savo puolimo lyderio Justino Dentmono. Amerikietis, Eurolygoje vidutiniškai rinkęs po 15 naudingumo balų, pusfinalyje su Prienų ekipa iš žaidimo pataikė vos 4 metimus iš 13, suklydo 6 kartus bei surinko -6 naudingumo balus.

„Dentmonas buvo tokio tipo žaidėjas, kad arba gali patraukti rungtynes, arba gali jas nutraukti. Mes tikėjomės to antrojo varianto. Dvikovos pabaigoje jis šiek tiek pasiautėjo, o tai nebuvo į gerą „Žalgiriui“, – dėstė tuometinis prieniškių puolėjas Laimonas Kisielius.

„TonyBet“ įveikė „Žalgirį“, o finale jos laukė antroji tą sezoną Eurolygoje žaidusi Lietuvos komanda – „Lietuvos rytas“.

„Po pusfinalio jautėmės lyg jau viską būtume laimėję, – pasakojo V. Šeškus. – Antra vieta tokiame turnyre irgi būtų buvęs puikus pasiekimas. Po pusfinalio buvome labai pavargę, finalui net nedarėme varžovų analizės. Išsimiegojome, paprastai pasiruošėme rungtynėms ir vėl ėjome kautis. Kalbėjome, kad reikia garbingai sužaisti.“

„Į artėjantį finalą žiūrėjau pesimistiškai, – atviravo G. Kadžiulis. – Po pusfinalio jaučiausi labai išsunktas, o dar buvau susižeidęs alkūnę. Galvojau, kad antrą dieną iš eilės sužaisti tokiu lygiu mums tikrai nepavyks. Varžovai turėjo didesnę rotaciją, buvo šviežesni bei geriau treniruoti.“

Nors prieniškiai jautė nuovargį, tačiau juos į priekį stūmė puikus mikroklimatas – neatsiejamas didžiųjų pergalių ingredientas. V. Šeškus, dėliodamas sezono gaires bei rinkdamas sudėtį, visada akcentuoja žaidėjų charakterio savybes bei gerą būsimą atmosferą.

Mindaugas Lukauskis
Mes daug laiko praleisdavome kartu, buvom kaip šeima.

„Mes daug laiko leisdavome kartu, buvome kaip šeima, – dėstė Mindaugas Lukauskis, viena ryškiausių tuometės Prienų komandos asmenybių. – Visi gyvendavome Birštono „Karališkoje rezidencijoje“.  Kartu būdavome po pralaimėtų ar laimėtų rungtynių. Vienas kitą pakankamai gerai žinojome ir padėdavome tiek aikštelėje, tiek už jos ribų.“

Finalo pradžia prieniškiams nesiklostė sėkmingai. Po dviejų ketvirčių „Lietuvos ryto“ persvara siekė dviženklį pranašumą (52:42).

Vidinę stiprybę demonstravusi „TonyBet“ ėmė tirpdyti skirtumą, o „Cido“ arenoje susirinkę žiūrovai vis garsiau palaikė autsaidere laikytą ekipą.

„Tribūnose šūksniai „Rytas! Rytas!“ po truputį peraugo į „Prienai! Prienai!“, – prisiminė V. Šeškus. – Tos emocijos užvedė žaidėjus. M. Lukauskis pataikė sudėtingus metimus, Paulius Ivanauskas įdūrė svarbų tritaškį. Ketvirtajame kėlinyje pradėjau tikėti, kad galime laimėti.“

Būtent M. Lukauskis tapo svarbiausiu finalo žaidėju. Nors „Lietuvos ryto“ gretose nesulaikomai rungtyniavo Renaldas Seibutis, pelnęs 25 taškus bei surinkęs 37 naudingumo balus, o Prienų ekipoje žibėjo 24 taškus sukratęs L. Kisielius, tačiau lemiamą žodį tarė būtent iš Panevėžio kilęs puolėjas.

Gimtajame mieste rungtyniavęs M. Lukauskis lemiamoje atkarpoje pataikė du tritaškius paeiliui bei atvedė ekipą į pratęsimą. Galiausiai – ir pergalę. Likus 2,5 sekundės ir rezultatui esant lygiam 91:91 M. Lukauskis išprovokavo Juano Palacioso pražangą bei stojo prie baudų metimo linijos.

Pirmuoju bandymu kamuolys atsimušė į lanką ir aukštai pakilęs skrodė tinklelį. Antrasis metimas tikslo nepasiekė – toks buvo „TonyBet“ sprendimas.

„Antrą metimą pramečiau tyčia, – pasakojo M. Lukauskis. – Buvo likusios tik dvi sekundės. Kamuoliui atsimušus nuo lanko susigaišta daug laiko, kol kovojama dėl jo, atliekamas perdavimas ir po to metimas. Atlikti sėkmingą ataką per tokį trumpą laiką tikrai nėra lengva.“

Vilniečiams pateikti stebuklo per pustrečios sekundės nepavyko, o arbitrų švilpukas skelbė rungtynių pabaigą. Euforijos apimti prieniškiai aikštės viduryje šventė pergalę, o 15 taškų pelnęs M. Lukauskis išrinktas finalo MVP.

Virginijus Šeškus
Šios dvi pergalės man įsimins visam gyvenimui.

10 tūkst. gyventojų turintis miestas per dvi dienas patiesė dvi Eurolygoje žaidusias komandas bei laimėdamas šalies taurę įrašė save į Lietuvos krepšinio istoriją.

Tai buvo antroji M. Lukauskio laimėta LKF taurė bei antrasis finalų MVP apdovanojimas. Abu kartus puolėjas juos iškovojo Panevėžyje. „Jausmas, kad laimėjau gimtajame mieste, man yra labai malonus“, – emociją nupasakojo krepšininkas.

„Žmonės gal tik po laiko supranta, kas įvyko, – mintimis dalijosi V. Šeškus. – Aš visiems sakiau, kad labai laukiu, kad Lietuvos taurę laimėtų kažkas kitas, o ne „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“. Prienai yra vieninteliai, tai padarę per visą istoriją. Tai įsimintiausia mano karjeros pergalė. Dvi dienas paeiliui laimėjome prieš Eurolygos komandas. Prieš vieną laimėti galėtų būti kažkoks atsitiktinumas, tačiau dvi pergalės paeiliui man įsimins visam gyvenimui.“

Kitus LKL'25 straipsnius galite rasti čia:
V. Jurgilo metimas, užbaigęs įsimintiną „Laveros“ gyvavimą
Legendinis „Olimpas“: reiškinys Žemaitijoje su išskirtiniais legionieriais
Sezonas, kuomet lygoje dominavo Seimo narys
Bronzinė „Statyba“: įsimintinas šventimas bei išaugę krepšinio specialistai
Bronzinių alytiškių istorija su K. Lavrinovičiumi priešakyje
Pirmieji legionieriai: žaidimas už dyką, kultūrinis šokas ir „McDonald's“ paieškos
Neįtikėtinas 1996–ųjų „Žalgirio“ triumfas ir į aikštę mestas traumuotas Ž. Ilgauskas
Istorijos puslapiuose – ryškus Klaipėdos snaiperių įrašas
Žiedų valdovas, per debiutą pritemdęs net A. Sabonio žvaigždę
Bronziniai „Šiauliai“ demonstruodavo išskirtinį kovingumą
Daugiau nei du dešimtmečius gyvuojantis G. Einikio 61 taško rekordas
Legendiniai „Sakalai“ buvo kaip broliai
„Žalgirio“ dominavimą nutraukęs „Lietuvos rytas“ buvo ištroškęs pergalių
Pirmieji LKL čempionai: „Čempionų žiede slypi pasididžiavimas“