Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną prisimena svarbiausius lygos gyvenimo momentus. Kiekvieną savaitę trečiadieniais pateikiame LKL.LT skaitytojams straipsnius apie istorines asmenybes, įvykius ar pasiekimus. Šį kartą – straipsnis apie pirmuosius LKL užsieniečius ir jų nuotykius Lietuvoje.

„Stebėdami legionierius supratome, kad krepšinį galima žaisti kitaip, – versdamas daugiau nei 20-ties metų senumo istorijos puslapius prisiminė Žydrūnas Urbonas. – Tai lyg sužinoti, kad iš bulvių ne tik cepelinus galima pagaminti.“

Ž. Urbonas karjerą LKL pradėjo per pirmąjį lygos gyvavimo sezoną 1993-aisiais Panevėžio „Lietkabelyje“ ir jau tuomet turėjo komandos draugą užsienietį, o po kelių sezonų atsidūrė „Šilutėje“. Ši komanda krepšinio gerbėjams iki šiol siejasi su legionieriais ir Steponu Kairiu.

Būtent tuometis „Šilutės“ treneris S. Kairys prisidėjo prie didžiojo legionierių iš JAV atvykimo.

Tai žmogus, kuris 1991-aisiais iš JAV atvežė kardinaliai skirtingą požiūrį į krepšinį: nuo taktinių sprendimų aikštelėje iki treniruočių proceso.

Kartu S. Kairys buvo žmogus, kuris suteikė šansą perspektyviems jauniems lietuviams studijuoti ir tobulėti už Atlanto, bei žmogus, kuris į Lietuvą atgabeno pirmąjį legionierių.

Kęstutis Kemzūra
S. Kairys Lietuvos krepšiniui davė labai daug.

„Mūsų krepšiniui tai davė labai daug, – sakė dabar treneriu dirbantis Kęstutis Kemzūra, anksčiau žaidęs S. Kairio treniruojamoje „Šilutės“ komandoje. – Įvairios naujovės iš JAV. Viskas truputį kitaip, negu iki tol buvo įprasta dirbti ir treniruotis Lietuvoje. Kitoks požiūris, kitoks kampas. Dabar tai naudoja daugelis klubų.“

Šilutėje S. Kairys sukūrė krepšinio komandą nuo nulio. Iš pradžių jis sporto mokykloje treniravo vaikus, vėliau šiems paaugus ir grįžus iš armijos specialistas nutarė įkurti krepšinio klubą.

„Pamačiau, kad neblogas jaunimas, – LKL.LT sakė S. Kairys. – Tuomet man gimė idėja nueiti  į sporto komitetą ir paprašyti leidimo registruoti komandą. Su „Šilute“ kasmet kilome laipteliu aukštyn: antra lyga, pirma lyga, aukščiausia lyga. Tada atsirado LKL ir atsidūrėme ten.“

Tačiau prieš LKL – kelionė į JAV, iš kurios S. Kairys parsivežė pirmąjį legionierių – Steve‘ą Soderlundą. Gynėjo pozicijoje rungtyniavęs amerikietis – jį rekomendavo buvęs Lietuvos rinktinės asistentas Donnie Nelsonas. S. Soderlundas – išskirtinis užsienietis Lietuvoje.

Steponas Kairys
S. Soderlundas atskrido už savo pinigus ir žaidė be atlyginimo.

„Steve‘as labai norėjo pamatyti ir pažinti kitą pasaulio dalį, – pasakojo S. Kairys. – Jis atskrido už savo pinigus ir žaidė be atlyginimo. Steve‘as buvo ypatinga asmenybė, kuri auklėjo komandos draugus ir visiems buvo kaip pavyzdys. S. Soderlundas ne tik neuždirbdavo, bet dar vaišindavo komandos draugus pietumis.“

Debiutiniame LKL sezone klubai iš viso įregistravo penkis legionierius: Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“ po 2, Panevėžio „Lietkabelis“ – 1.

Antrajame sezone šis skaičius pakilo iki 9, o daugiausiai užsieniečių savo gretose turėjo „Šilutė“ – 3.

„Gyvenimas padiktavo sąlygas, – dėstė S. Kairys. – Mūsų biudžetas buvo kiauras, tad reikėjo suktis. Turėjau pažinčių JAV, tad buvo lengviau už tą pačią kainą rasti geresnį žaidėją už Atlanto nei Lietuvoje.“

S. Kairio žinių ir kontaktų iš JAV parsivežtas bagažas – įspūdingas. Už Atlanto specialistas praleido daugybę laiko bendraudamas su treneriais, stebėdamas treniruotes bei rungtynes. Nuo vidurinių mokyklų iki NBA. Buvęs treneris ir krepšinio agentas aplankė per 200 JAV universitetų. Tai pusė NCAA pirmosios divizijos, įskaitant visus geriausius universitetus.

„Norėjau pritaikyti JAV krepšinio metodiką Lietuvoje, o turint amerikiečius tai padaryti būdavo lengviau. Jiems buvo paprasčiau pagauti darbo pradžią. Amerikiečiai krepšininkai buvo mano pagalbininkai diegiant naujoves LKL“, – sakė S. Kairys.

Naujovės – nuo tuomet nepriimtinų gynybos sistemų iki kardinaliai skirtingo puolimo.

Su atvykėliais iš JAV augo ir Lietuvos krepšininkai. Iki tol lietuvių žaidėjų anglų kalbos žinios buvo labai skurdžios. „Man buvo gerai, nes galėjau tobulinti anglų kalbą. Stepas prašė manęs truputį pagloboti legionierius. Padėdavau jiems apsipirkti ir panašiai“, – sakė K. Kemzūra.

„Stepas gerai kalbėjo angliškai, tad puikiai jautėsi užsieniečių aplinkoje, – prisiminė kitas buvęs „Šilutės“ žaidėjas Robertas Kuncaitis, dabar dirbantis Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerių štabe. – Mums buvo kalbos barjeras. Tuomet informacijos nebuvo daug, bet mes mokinomės anglų kalbos. Su S. Soderlundu dar dabar palaikome ryšį, o tuomet bendravome šeimomis. Aš mokiausi anglų kalbos, o jis – lietuvių.“

Dideliais atlyginimais Lietuvoje nekvepėjo, tad į šią šalį JAV krepšinyje vietos neradę amerikiečiai atvykdavo pakelti savo vertę, galbūt „užsikabinti“ ir išplaukti į platesnius vandenis.

Legionierių desantą Šilutėje nutupdęs S. Kairys miesto krepšinį pakėlė į tuomet neregėtas aukštumas. 1995-ųjų sezoną ši komanda per 40 rungtynių laimėjo 23 bei užėmė 5 vietą, o dar kitą sezoną į komandą atvyko ryškų pėdsaką Lietuvos krepšinyje palikęs Davidas Edwardsas.

Robertas Kuncaitis
D. Edwardsas dvikovos įkarštyje sugebėdavo pasislėpti už teisėjų ir išlindęs perimti kamuolį, kol varžovas jo nepastebėdavo.

„Pirmąją fizinio pasirengimo stovyklą Nidoje dirbome ant smėlio, tuomet D. Edwardsas atrodė silpnai, o aš neįsivaizdavau, kaip jis lakstys salėje, – sakė R. Kuncaitis. – Tačiau kai žengėme ant parketo, pirmą kartą pamačiau taip ekipą valdantį įžaidėją. D. Edwardsas mokėjo komunikuoti ir diriguoti komandai bei pats gerai atakuoti krepšį. Tai labai protingas įžaidėjas, kuris dvikovos įkarštyje sugebėdavo pasislėpti už teisėjų ir išlindęs perimti kamuolį, kol varžovas jo nepastebėdavo. Negalėjome atsistebėti tokiais dalykais.“

D. Edwardsui iki šiol priklauso du galingi lygos rekordai – rezultatyvių perdavimų (18) ir perimtų kamuolių (11).

„Mačiau kaip Šilutėje atgijo krepšinio aikštelės. Vaikai bumbsėjo kamuoliu ir stengėsi jį valdyti taip, kaip D. Edwardsas“, – sakė S. Kairys.

Tikru komandos lyderiu tapęs įžaidėjas dominavo Lietuvos krepšinio lygoje. Amerikietis vidutiniškai pelnė po 23,2 taško, atkovojo 4,7 ir perėmė 4,4 kamuolio, atlikdavo 8,7 rezultatyvaus perdavimo. D. Edwardsas pagal kelis rodiklius, įskaitant naudingumą, rikiavosi pirmoje lygos vietoje.

„Kai jis atvažiavo, jam pasirodė, kad jis viską turi daryti vienas. Žaidė vienas prieš penkis. Po truputį teko dirbti su juo ir įtikinti, kad tai nėra gerai. Kai tai pavyko, komandinis rezultatas šovė į viršų“, – sakė S. Kairys.

„Šilutė“ demonstravo puikų žaidimą, o kartą ji namuose 15 pranašumu įveikė ir Jono Kazlausko diriguojamą „Žalgirį“. Tai viena didžiausių krepšinio pergalių miesto istorijoje.

Nors ant parketo D. Edwardsas buvo kaip tikras viesulas, už aikštelės ribų krepšininko laukė sunki adaptacija. Gynėjas į tuomet 20 tūkst. gyventojų turinčią Šilutę atvyko iš Niujorko, kuriame gyveno daugiau nei 7 mln. žmonių.

Robertas Kuncaitis
Per fizinio pasiruošimo treniruotę Nidoje D. Edwardsas išėjo ieškoti „McDonald‘s“ restorano.

„Įsivaizduokite, iš „Didžiojo obuolio“ į dviejų šviesoforų miestą. Šilutę Edwardsas vadindavo vieno arklio miestu, – pasakojo S. Kairys. – Problemos pasireiškė telefono sąskaitomis. Namų išsiilgęs amerikietis su namiškiais prakalbėdavo didžiules sumas.“

„Per fizinio pasiruošimo treniruotę Nidoje D. Edwardsas išėjo ieškoti „McDonald‘s“ restorano, – iki šiol šypsosi R. Kuncaitis. – Visi sakome, kad čia jo nėra, kad nerasi, o jis juokiasi: „Kaip tai nėra?“. Tai buvo kultūrinis šokas. Amerikiečiai nerasdavo ko valgyti. Pamenu, kai rungtyniavome Europos taurėje Ukrainoje, Mykolajevo mieste, amerikiečiai valgė tik šokoladukus „Snickers“, nes maistas per riebus – prie jo nebuvo pratę ir negalėjo valgyti.“

„D. Edwardsas sekmadieniais pasisamdydavo vairuotoją, kuris jį ir mano asistentą Darrelą Blanką nuveždavo į Vilnių, į restoraną „Ritos slėptuvė“, kuriame buvo amerikietiška virtuvė. Įsivaizduokite, jie važiuodavo 300 km į priekį ir 300 km atgal, kad pavalgytų. Jiems ten labai patiko“, – sakė S. Kairys.

Visgi toks kultūrinis šokas demonstruoti rezultatų aikštelėje netrukdė, o 1996-ųjų sezoną legionierių vedama „Šilutė“ baigė ketvirtoje vietoje.

Žydrūnas Urbonas
Legionieriai mums tuomet buvo kaip NBA, egzotika, kurios nebuvome iki tol matę.

„S. Kairys atvežė nebrangius ir gerus legionierius. Kartais būdavo, kad jie ne taip ir gerai žaisdavo, tačiau mes jiems rodėme per didelę pagarbą. Mums tuomet tai buvo kaip NBA, egzotika, kurios nebuvome iki tol matę“, – pasakojo Ž. Urbonas, dabar treniruojantis Utenos „Juventus“ komandą.

K. Kemzūra į „Šilutę“ atvyko 1997-aisiais persikėlęs iš Kauno „Atleto“, o pirmaisiais smuikais griežė nauji užsieniečiai – Lesteris Lyonsas bei Jeffas Brownas. Tuomet buvo suburta stipriausia visų laikų Šilutės krepšinio komanda, kuri sužaidė istorinį sezoną.

S. Kairio diriguojama ekipa per 36 rungtynes laimėjo 22 mačus bei reguliarų sezoną baigė trečioje vietoje, su tokiu pat pergalių balansų kaip antroje pozicijoje esantis Plungės „Žemaitijos Olimpas“.

„L. Lyonsas man paliko didžiausią įspūdį iš visų buvusių „Šilutės“ legionierių. Gynėjas buvo atvykęs iš Šiaurės Karolinos universiteto, žaidė dviejose pozicijose, o mes demonstravome puikų krepšinį“, – sakė S. Kairys.

Amerikietis vidutiniškai pelnydavo po 19,5 taško, atkovodavo 3,9 ir perimdavo 2,9 kamuolio, atlikdavo 3,2 rezultatyvaus perdavimo. L. Lyonsas pasižymėjo fantastišku taiklumu: dvitaškius jis mesdavo 58,8 proc., tikslumu, tritaškius realizuodavo 41,5 proc., o baudų metimus – 85,1 proc.

Istorinį Šilutės ekipos sezoną sustabdė lyderio trauma. L. Lyonsas reguliaraus sezono pabaigoje patyrė kojos traumą, o be lyderio likę šilutiškiai nužygiavo iki pusfinalio, tačiau ten 1-2 pralaimėjo plungiškiams.

Po dar vieno sezono S. Kairys pasitraukė iš trenerio pareigų ir savo karjerą pakreipė agento darbo link, o 1999-aisiais „Šilutės“ komandos neliko ir LKL.

Tiek K. Kemzūra, tiek R. Kuncaitis su Ž. Urbonu teigė, kad tai kone didžiausią įtaką jų trenerių karjeroms ir krepšinio suvokimui davęs specialistas, kurio prisilietimas prie Lietuvos krepšinio juntamas ir dabar.

S. Kairys skėlė legionierių atvykimo kibirkštį Lietuvoje, kuris kasmet augdamas šiemet pasiekė rekordinę ribą – 42. Pasikeitė ir komandų požiūris ir į krepšinį.

Steponas Kairys
Aš dar sapnuoju, kad treniruoju. Tai reiškia, kad manyje dar gyvas treneris.

„Manau, kad inspiravau kitų klubų norą siekti naujovių, jie pamatė, kad tai veikia, – dėstė S. Kairys. – Tai nebūtinai yra kopijavimas, tačiau jie suprato patį faktą, kad yra naudinga būti atviram informacijai ir jos siekimui.“

S. Kairys tapo tiltu jauniems žaidėjams išvykti už Atlanto, tačiau pats įsitikinęs, kad buvo sutvertas būti treneriu.

„Reikėjo padaryti posūkį gyvenime ir jį padariau, – aiškino S. Kairys, iki šiol rengiantis treniruočių stovyklas vaikams. – Aš dar sapnuoju, kad treniruoju. Tai reiškia, kad manyje gyvas treneris. Aš labai gerai jaučiuosi savo stovyklose. Įėjęs į salę jaučiuosi kaip įėjęs į namus. Tai mano sielos namai.“

Kitus LKL'25 straipsnius galite rasti čia:
Neįtikėtinas 1996–ųjų „Žalgirio“ triumfas ir į aikštę mestas traumuotas Ž. Ilgauskas
Istorijos puslapiuose – ryškus Klaipėdos snaiperių įrašas
Žiedų valdovas, per debiutą pritemdęs net A. Sabonio žvaigždę
Bronziniai „Šiauliai“ demonstruodavo išskirtinį kovingumą
Daugiau nei du dešimtmečius gyvuojantis G. Einikio 61 taško rekordas
Legendiniai „Sakalai“ buvo kaip broliai
„Žalgirio“ dominavimą nutraukęs „Lietuvos rytas“ buvo ištroškęs pergalių
Pirmieji LKL čempionai: „Čempionų žiede slypi pasididžiavimas“