Didžiausia praėjusio sezono staigmena tapęs ir penktąją vietą iškovojęs „Šiaulių“ klubas ateinanį sezoną kreips dėmesį ne tik rezultatus.

Antanas Sireika turės naują tikslą – ne tik džiuginti sirgalius žaidimu, bet ir keisti lietuvių požiūrį į krepšinį.

„Mačiau, kaip žmonės Japonijoje myli krepšinį. Nors kultūros skiriasi, bet noriu, kad tokia būtų ir lietuvių, – tinklalapiui LKL.LT sakė Saulės miesto krepšinio legenda. – Noriu, kad žmonės džiaugtųsi komanda, o ne turnyrine lentele, kuri yra laikina. Žmonės atsimins žaidėjus, kaip jie žaidė, kas buvo treneris. Tai yra svarbu. Reikia laimėti, bet noriu, kad žmonėms būtų gera. Noriu, kad jie verktų, kai komanda pralaimi, o ne švilptų jai.“

Strategas Japonijoje dirbo nuo 2012-ųjų iki 2014-ųjų metų, kuomet treniravo Točigio „Brex“ ekipą. 

„Šiaulių“ klubas vakar pranešė apie Antano Udro įsigijimą bei artėja prie sudėties komplektacijos pabaigos. Tiesa, Saulės miesto ekipa siekia ne tik įsigyti pagrindinį vidurio puolėją, tačiau ieško ir žaidėjo, galinčio rungtyniauti antroje bei trečioje pozicijose.

„Šie krepšininkai gali būti ir lietuviai, nežiūrime žaidėjo pagal tautybę, ieškome pagal jų gerumą. Rinkoje yra neblogų lietuvių, bet kaip bebūtų paradoksalų – jų kainos yra tikrai didokos“, – tinklalapiui LKL.LT sakė „Šiaulių“ treneris Antanas Sireika.

Nors 62-ejų specialisto vadovaujama ekipa yra viena mažiausiai pasikeitusių „Betsafe–LKL“ pirmenybėse – klube liko 9 žaidėjai iš praėjusio sezono, tačiau klubui šią vasarą buvo nelengva užduotis pakeisti išvykusį lyderių trejetą: Donatą Sabeckį, Nicką Zeisloftą bei Lauryną Birutį.

„Visada reikia užpildyti spragas, nesvarbu, ar išvykęs žaidėjas yra lyderis, ar ne. Nieko nėra nepakeičiamo. Manau, kad šventa vieta tuščia nebus ir kažką surasime. Šiemet norime turėti universalesnę komandą“, – sakė A. Sireika.

Tinklalapyje LKL.LT – išsamus interviu su Šiaulių krepšinio simboliu tapusiu A. Sireika – apie klubą palikusius lyderius, jų pakeitimus, artėjančio sezono galimą ekipos braižą, lietuvių ir japonų krepšinio sirgalių kultūros pokyčius bei tikslus artėjančiam sezonui.

– Kiek Jums buvo netikėta, kad komandą paliko Donatas Sabeckis?
– Žinoma, aš nelaukiau ir nenorėjau, kad tai įvyktų, bet man tai nėra staigmena. Kodėl? Nes žmogus sužaidė labai gerą sezoną, tai jam buvo labai geras pakilimas. Puiki statistika, geri duomenys, LKL sezono penketukas – jo vertė stipriai pakilo, atsirado šansai palikti ekipą ir jis šia galimybe pasinaudojo.

– Kokią matote šio krepšininko ateitį?
– Jis sparčiai žengia į priekį ir duok Dieve, kad jis toliau tą darytų. Nėra žaidėjų be trūkumų, nėra žaidėjų, kurie neturėtų, kur tobulėti. Jei pataikys į komandą, kurioje gaus galimybę toliau atsiskleisti – viskas bus gerai.

– Kiek skaudi buvo Nicko Zeislofto netektis?
– Visada turiu viziją, kokio žaidėjo norėčiau. Utenoje norėjome Spencerio Butterfieldo, „Šiauliuose“ irgi tikėjomės surasti kažką panašaus. Mums pasisekė, nes N. Zeisloftas buvo panašaus stiliaus metikas – greitas, geras žmogus. Galvoju, kad kol kas mums sekasi surasti tokius žaidėjus. Manau, kad nėra nieko amžino – visada taip bus, kad lyderiai išvyksta. Negali pasirašyti kontrakto kaip NBA, kad žaidėjas komandoje žaistų 20 metų. Jie atvažiuoja į tokias, kaip mūsų ar kitas LKL komandas, išskyrus Eurolygos ar Europos taurės, o mes negalime jiems duoti tokių sąlygų, kad krepšininkai čia žaistų 10 metų. Mes esame susitaikę, kad būsime kaip tarpinė stotelė, kurioje žaidėjai galėtų kilti ir eiti tolyn. Aš dėl to neišgyvenu, jei nėra vieno, atsiras kažkas kitas.

Sunku pasakyti, kas laukia N. Zeislofto. Mano patirtis leidžia teigti, kad žaidėjas gali blizgėti vieną sezoną, jam piešiama gera ateitis, tačiau vaizdas kitoje ekipoje gali pasikeisti per vienerius metus ir niekas į jį nebekreips dėmesio. Kiekvieno žaidėjo karjera priklauso nuo to, į kokią komandą jis papuola ir koks tos ekipos trenerio požiūris yra į jį. Ar tai sutampa? Ar žaidimo stilius atitinka krepšininko stilių? Ar turi trenerio pasitikėjimą? Tai svarbiausi dalykai karjeroje. Lietuvoje esame matę ir NBA žaidėjų, bet kartais ir jie atvykę čia nepritampa. Nickas yra talentingas krepšininkas ir geras darbininkas, bet sėkmingą karjerą lemia daug faktorių.

– Ar Diego Kapelanas perkamas į N. Zeislofto vietą?
– Taip, tačiau šiemet mes norime turėti žmones ne į vieną poziciją, bet kad jie galėtų žaisti bent per dvi vietas. Kapelanas yra gerai pataikantis, bet vyresnis krepšininkas. Turi daugiau patirties, jis gali pakontroliuoti jaunesnius komandos draugus. Diego gali žaisti tiek antru, tiek reikalui esant ir pirmu numeriu. Lygiai tas pats ir su Christianu Terrellu, kuris, manau, bus labai geras žaidėjas. Tikiuosi, nes daug jį stebėjome, yra ir kažkokia nuojauta.

– Paminėjote, kad šiemet norite universalesnės komandos, ar tuo „Šiaulių“ komanda skirsis nuo pernykštės?
– Pernai nebuvo taip. Turėjome krepšininkus, kurie žaidė vienoje pozicijoje. Iš Lauryno Biručio nepasisekė padaryti Pau Gasolio, kuris atakuotų iš tritaškio ir galėtų žaisti tiek penktoje, tiek ketvirtoje pozicijoje. Jis žaidė kaip didelis žmogus. Nickas Zeisloftas – kaip atakuojantis gynėjas. Mano mintis visada buvo tokia, kad krepšinis nestovi vietoje ir keičiasi, tad žaidėjai turi būti universalesni, tuomet juos bus sunkiau varžovams analizuoti. Jei varžovai užspaus krepšininką su kamuoliu, aš noriu, kad su juo galėtų žaisti kiti. Jei uždengs mūsų metiką, norime turėti kitą gerai pataikantį žmogų. Noriu turėti komandą, kuri būtų pasiruošusi viskam, o ar pavyks – parodys laikas. Mano tokios idėjos – norime žaisti greitą ir šiuolaikišką krepšinį.

– Ar tokio universalumo iš šių žaidėjų tikitės ir gynyboje?
– Gynyba niekada negali remtis vieno žaidėjo sugebėjimais. Vienas žaidėjas gali būti svarbus asmeninėje gynyboje, bet jis negali nulemti visos gynybos. Mano nuomone – tai komandinis darbas. Jei turi vieną silpniau besiginantį žaidėją ar krepšininką, kurio ūgis ir svoris neatitinka varžovo – tai nėra bėda, mes turime organizuoti pagalbą jam, tai yra mano, kaip trenerio darbas. Mes turime būti pasiruošę visoms mūsų galimoms silpnoms vietoms.

– Ar L. Biručio ateitis – NBA lygoje?
– Aš jam kaip savam vaikui linkiu geros kloties. Sunku pasakyti, kaip susiklostys jo karjera. Viskas priklauso, kiek gaus trenerio pasitikėjimo, žaidimo laiko, kiek gaus savo komandos draugų pasitikėjimo. Į sėkmę supuola daug aplinkybių.

– Esate minėjęs, kad jam trūksta sportinio pykčio ir drąsos. Ko dar?
– Niekada nėra tobulumo. Jei užsiaugini raumenis, tuomet galima praplėsti puolimo arsenalą – mesti iš toli, mesti judesyje, prasiveržus ar panašiai. Visko galima išmokti, bet žaidėjo sėkmė priklauso, kaip jis visus žaidimo komponentus sujungia į vieną. Tobulumui nėra ribų. Labai svarbu, kaip jis sugebės su galva panaudoti savo jėgą, savo įgūdžius, kaip skaitys gynybą. Nėra vieno dalyko, kurį jam reikia tobulint, jam reikia dirbti ties visais aspektais.

Žinoma, tobulėjimui nėra ribų, nepriklausomai nuo žaidėjo amžiaus. Joks krepšininkas negali pasakyti, kad viskas, nebeturi, ką gerinti. Aš manau, kad nuo vaikų amžiaus reikia jiems sakyti, kad įmetus 40 taškų nėra ko džiaugtis. Pats sau sakyk, kad galėjai įmesti 41. Laimėjai aukso medalį? Norėk laimėti du. Laimėjai du? Sakyk, kad noriu penkių. Nėra tokio dalyko, kad pasiekei viską. Žmogus neturi ribų tobulėjimui ir pasiekimams. Toks turi būti profesionalaus sportininko požiūris.

– Kokie „Šiaulių“ klubo tikslai kitam sezonui?
– Norime šokti virš bambos. Man labai nepatinka planuoti. Užgrius traumos, užgrius bėdos, kas tada? Baigsis visas planavimas. Lietuvoje tik pirmai komandai nėra sunku patekti į ketvertą, tačiau Prancūzijoje yra daug netikėtumų. „Nanterre 92“ ekipa, kurioje žaidė S. Butterfieldas, prieš dvejus metus laimėjo šalies taurę, nors tuomet buvo aštuntoje pozicijoje lygoje. Negalima atsipalaiduoti, nes visada gali būti netikėtumų.

Aš noriu, kad žmonės džiaugtųsi, mylėtų komandą, rinktųsi į rungtynes, kad gautų gerų vaizdinių. Mačiau, kaip žmonės Japonijoje myli krepšinį. Kultūros skiriasi, bet noriu, kad tokia būtų ir lietuvių. Noriu, kad žmonės džiaugtųsi komanda, o ne turnyrine lentele, kuri yra laikina. Man Japonijoje pasakė žmonės: „Užimkite 4 ar 6 vietą – nesvarbu, po kiek laiko žmonės tai pamirš. Bet žmonės atsimins žaidėjus, kaip jie žaidė prie kokio trenerio.“ Va tuomet buvo laikai. Tai yra svarbu.

Reikia laimėti, bet noriu, kad žmonėms būtų gera. Noriu, kad jie verktų, kai komanda pralaimi. Taip buvo Japonijoje – jie verkdavo, kai komanda pralaimėdavo, o ne švilpdavo jai. Stovi, verkia, ploja. „Šiauliai“ dabar po rungtynių praeina ratą padėkoti žiūrovams. Labai svarbu bendrauti su žmonėmis, nes jie ateina jų pažiūrėti. Taip būdavo Japonijoje. Jei jie negali laukti salėje, kur yra brangios vietos prie aikštės, tuomet jie valandomis laukdavo mūsų lauke.

– Ko gero, nelengva iš esmės pakeisti žiūrovų kultūrą?
– Žinoma, kad nelengva. Visus nusistovėjusius dalykus ir tradicijas pakeisti nėra lengva. Jei tu nedarysi, tuomet niekas savaime nepasikeis. Savaime keičiasi tas, kas plaukia pasroviui. Turi kažką daryti, kad būtų kitaip. Gal pakeisti nebus lengva, bet vėliau bus labai saldu ir gera. Verta tai daryti, verta tuos sunkumus pergyventi.

– Praėjusį sezoną vienas tikslų buvo surinkti daugiau žiūrovų. Ar toks tikslas ir artėjančiam sezonui?
– Tai ne vien gero krepšinio rezultatas. Tai visų klubo žmonių darbas. Neveltui vadovybė gavo labiausiai patobulėjusios organizacijos apdovanojimą. Stengiausi prisidėti prie to, kad žmonės eitų žiūrėti krepšinį, kad jiems tai patiktų, bet tai ne vien nuo manęs priklauso.

– Kausitės pirmajame FIBA Čempionų lygos etape.
– Kausimės ne viename, pamatysite jų tris (juokiasi). Ką padarysi, jei niekas mūsų negerbia. Koks kitas gali būti tikslas, jei ne prasibrauti į grupių etapą? Žinoma, kad siekiama to.