Treneriu tapęs Š.Jasikevičius: „Pradėti naują etapą „Žalgiryje“ – pats geriausias variantas“

Mintis apie karjeros pabaigą Šarūnui Jasikevičiui anksčiau keldavo nerimą, bet atėjus laikui jis pasiryžo pernelyg nedvejodamas. „Tai buvo vienas lengviausių mano sprendimų“, – teigė naujasis Kauno „Žalgirio“ stratego Gintaro Krapiko asistentas, atskleidęs, kodėl nepriėmė viliojančio graikų pasiūlymo, kokio dėmesio sulaukė iš kitos Atlanto pusės ir ką norėtų pakeisti spalvingoje savo karjeroje.

Sportinę formą vis dar palaiko

Nenuspėjami Š.Jasikevičiaus perdavimai daugiau nebedraskys varžovų gynybos, tačiau keturiskart Eurolygos čempiono gyvenimo ritmas kol kas mažai pasikeitė.

Ryte 38-erių kaunietis keliauja į „Žalgirio“ arenos treniruoklių salę ir su savo bičiuliu Dariumi Songaila prakaituoja ant bėgimo takelio.

Po daugelio metų, praleistų petys petin kovojant Lietuvos rinktinėje, dviejų bendražygių keliai vėl susikirto šalies čempionų klube. Jų pareigos dabar skirtingos, bet vasarą „Žalgirį“ papildęs D. Songaila į seną draugą vis dar kreipiasi taip, kaip buvo įpratęs tiek jis, tiek visa Europa.

„Man jokio skirtumo, kaip kas mane vadins – tinka ir „treneris“, ir „Šaras“. Svarbiausia, kad būtų abipusė pagarba“, – šyptelėjo Š.Jasikevičius.

Kadaise vedęs link titulų tokias komandas kaip Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija), „Barcelona“ (Ispanija) ar Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis), su Lietuvos rinktine laimėjęs Europos čempionatą 2003-iaisiais ir rekordinius keturis kartus dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, dabar „auksinis berniukas“ sportuoja tik savo malonumui. Ir, kaip sako pats, tam, kad po turiningos vasaros įsispraustų į šiltesnius rūbus.

„Nesinori priaugti svorio. Ir toliau bandysiu palaikyti sportinę formą, daugiau ar mažiau gyvensiu sveikai. O paskui žiūrėsiu, ar ėmusis naujų pareigų tam lieka laiko“, – paaiškino buvęs įžaidėjas.

Pasirinkimą lėmė ir G.Krapikas

Kuomet „Žalgirio“ vadovai liepos pradžioje apsisprendė komandos vairą dar metams patikėti G.Krapikui, klubas siekė kuo greičiau suformuoti ir visą trenerių štabą, kadangi pradėti pasirengimą sezonui Kauno ekipai teks be Jonui Kazlauskui pasaulio čempionate Ispanijoje talkinsiančio stratego.

Užimti vyriausiojo trenerio asistento postą pakviestas Š.Jasikevičius kurį laiką delsė atsakyti. Tik rugpjūčio pradžioje veteranas pagaliau davė žodinį sutikimą, o praėjusią savaitę padėjo ir parašą ant pirmos savo gyvenime trenerio sutarties.

Grįžęs iš atostogų nuo pirmadienio jis jau mina „Žalgirio“ arenos slenkstį ir su G.Krapiku derina komandos pasiruošimo planus.

Pirmoji bendra žalgiriečių treniruočių stovykla prasidės rugpjūčio 18 d., Š.Jasikevičius vadovaus ekipai ir dalyje kontrolinių rungtynių.

Ar stovėdamas prie šoninės linijos atakų generolas bus toks pat reiklus, koks būdavo aikštėje arba rūbinėje? Ar naujo darbo griebėsi nusiteikęs ne mažiau ambicingai nei medžiodamas apdovanojimus su kamuoliu rankose? Kaip suprato, kad atėjo metas išsiskirti su apranga, kurią dievino nuo vaikystės? Kodėl baigęs karjerą nenorėjo bent sezoną atsikvėpti nuo krepšinio?

Pirmajame savo interviu, kurį davė kaip pradedantis krepšinio specialistas, Š.Jasikevičius neatsakė tik į vieną klausimą.

„Girdėjau, kad treneriams nelabai galima kalbėti apie kolegas, nes kas nors dar įsižeisti gali, todėl geriau susilaikysiu“, – paprašytas išvardinti geriausių krepšinio strategų penketą, nusikvatojo naujasis „Žalgirio“ treneris.

– Esate sakęs, kad rinkdamasis, kurį pasiūlymą priimti, kartais dvejojate taip ilgai, kad galiausiai lieka mesti monetą. Ar šios vasaros apmąstymai buvo sunkiausi iš visų?, – DELFI paklausė Š.Jasikevičiaus.
– Ne, atvirkščiai – buvo vieni iš lengviausių. Iš tiesų, esu žmogus, kuris labai ilgai galvoja prieš priimdamas sprendimą. Jei pastaraisiais metais naują kontraktą pasirašydavau tik rugpjūčiui artėjant į pabaigą, šiemet iš esmės buvau apsisprendęs jau liepos viduryje, tik dar šiek tiek dėliojau planus, užtat neskubėjau atsakyti.

– Dar pavasarį kalbėjote, jog krepšininko savyje kol kas nesate „užmušęs“. Turbūt per kelis mėnesius noras žaisti krepšinį niekur neišgaravo?
– Tas noras tikrai tebėra. Buvo ir tam tikrų pasiūlymų, apmąsčiau juos, bet nuo pat pradžių linkau į tą pusę, kur ir pasukau. Pradėti naują etapą „Žalgiryje“ ir dirbant trenerio asistentu man pasirodė pats geriausias variantas, kadangi bėgant laikui supratau, jog taip bus teisingiau nei iškart pulti į ugnį ir tapti vyriausiuoju treneriu. Apsisprendžiau per atostogas, kuomet leidau laiką su šeima, su draugais, keliavau. Tai buvo pačios gražiausios akimirkos, todėl buvau ramus ir dėl savo pasirinkimo.

– Turėjote pasiūlymų treniruoti ir kitas komandas?
– Taip, buvo vienas pasiūlymas tapti vyriausiuoju treneriu, tik ne Eurolygos klubo, kitas – asistentu. Manau, jei būčiau palaukęs ilgiau, jų būčiau gavęs ir daugiau. Bet reikalo kažko lūkuriuoti nebemačiau.

– Prieš dvejus metus vyriausiojo trenerio postą jums siūlė Atėnų „Panathinaikos“ klubas. Kiek toli buvo pažengusios derybos?
– Tereikėjo mano atsakymo: „taip“ arba „ne“. Aš tuo metu buvau rinktinės treniruočių stovykloje Hjustone, negalėjau visko mesti ir išvažiuoti, o ir pats norėjau dar žaisti. Galimybė buvo labai reali, bet pasakiau, kad dabar negaliu apsispręsti, todėl reikėtų kreiptis į kitą specialistą. Manau, tai buvo teisingas sprendimas. Vis dėlto nuvažiavau į dar vieną olimpiadą (Londono žaidynes), po to sekė labai neblogas sezonas „Barcelona“ komandoje, su kuria patekome į Eurolygos finalo ketverto turnyrą, paskui pagaliau apsivilkau „Žalgirio“ aprangą. Matau vien tik pliusus ir visai nesigailiu, kad tąkart taip nutariau.

– Vis dėlto jau tuomet jautėtės pasirengęs stoti prie vienos galingiausių Eurolygos komandų vairo?
– Žinau, kad pradžia būtų buvusi sunki, bet tikiu, kad būčiau kažkaip išsisukęs, gal asistentai būtų padėję. O dabar eisiu ramesniu keliu, palengva. Norėjau likti Kaune, dirbti su treneriu Krapiku, nes praėjusiame sezone su juo gerai sutarėme. O svarbiausia tai, kad norėjau toliau dalyvauti Eurolygoje.

– Šeima taip pat neprieštaravo tokiam pasirinkimui?
– Šeima Kaune jaučiasi labai gerai, vaikai eina į darželį šalia namų, žmonai irgi čia patinka. Ar Atėnuose, ar Stambule, ar Barselonoje – visur gyvename tokį patį gyvenimą. Tik, žinoma, Kaune truputį vėsiau.

– Nutarėte nedaryti metų ar kelerių pauzės ir iškart kibti į naujus darbus. Nenorėjote sėdėti sudėjęs rankų?
– Visą laiką sau sakiau, kad baigęs karjerą iškart turiu būti įmestas į kokią nors kitą veiklą. Jei tik sėdėčiau namuose, manau, išvaryčiau iš proto šeimą ir artimuosius. Žinojau, jog karjeros pabaiga man bus labai sunki, todėl norėjau išsyk imtis kažko kito, kad neturėčiau laiko apie tai galvoti. Ir kol kas išties jaučiuosi labai ramiai. Kartais emocijos trumpam sukyla, bet nieko ypatingo.

– Su komandos draugais aikštėje ar rūbinėje paprastai būdavote labai kategoriškas. Kaip manote, ar tapęs treneriu turėsite keisti bendravimo manieras?
– Nemanau. Visą laiką buvau žmogus, kuris sako tiesą į akis. Juk į aikštę susirinkdavome dėl bendro tikslo, dėl kurio daugelis būdavo pasirengę padaryti viską. Bent jau aš tikrai nematydavau problemų, jei kas nors man dėl kažko papriekaištaudavo. Vieniems tai patinka, kitiems – ne, bet aš galvoju, kad svarbiausia išlikti savimi. Jeigu bandyčiau vaizduoti kažkokį budistą, iš to būtų mažai naudos. Aišku, reikės žiūrėti pagal situaciją: kartais tarti griežtesnį žodį, o kartais pabūti mamyte. Stengsiuosi padaryti viską, kad kuo arčiau prieičiau prie žaidėjų ir komandos.

– Nesivaržysite būti ir toks impulsyvus kaip, tarkime, treneris Virginijus Šeškus?
– Cha (juokiasi). Nežinau, koks aš būsiu, bet, kaip ir sakiau, nemanau, kad reikia specialiai stengtis būti tokiu ar anokiu. Visi mes esame skirtingi, ir tai nėra blogai.

– Su G.Krapiku aptarėte, kaip dalinsitės darbais, kad vienas kitam padėtumėte, o ne maišytumėte?
– Šiomis dienomis turėsime kelis susirinkimus, kuriuose viską aptarsime detaliau. O šiaip man su juo labai patiko dirbti praėjusiame sezone. Jam tapus vyriausiuoju treneriu, sezono galą „Žalgiris“ sužaidė tikrai neblogai. Nemanau, kad mums iškils kažkokių rūpesčių.

– Didelis iššūkis imtis treniruoti tokius jaunus žaidėjus kaip Donatas Tarolis, Vaidas Kariniauskas ar Tomas Dimša?
– Praėjusiame sezone su jais buvau vienoje rūbinėje, ir jie man pasirodė normalūs vyrukai, labai darbštūs, labai imlūs nurodymams. Kaip asistentas, turėsiu sekti vyriausiojo trenerio idėjas, bandysime kartu pakelti jaunimo lygį. Problemų neturėtų būti, nes pernai net ir po tiekos pralaimėjimų visi tie vyrai komandoje kūrė nuostabią atmosferą, darbas ėjosi kaip iš pypkės.

– Kaip žaidėjas visada turėdavote didelių ambicijų. Kokius lūkesčius puoselėjate naujose pareigose?
– Visų pirma, per ateinantį sezoną turiu suprasti, ar man ši profesija tinka, ar galiu būti geras treneris, ar po metų dar norėsiu tęsti karjerą. Manau, kad atsakymas yra teigiamas, bet visada po naują virtuvę pirma reikia pasižvalgyti iš vidaus.

– Davidas Blattas, Ettore Messina, Nevenas Spahija išvažiavo dirbti į NBA. Niekada nesate pagalvojęs, ar galėtumėte ten sugrįžti kaip treneris?
– Šią vasarą irgi buvo tam tikrų kontaktų su NBA komandomis. Agentai dirbo, bet reikėtų jų klausti, kiek tos kalbos buvo realios, nes visa informacija nepasiekdavo nė manęs paties. Tik žinau, kad daugelis tiek Europoje, tiek NBA dar nelabai supranta, kas aš toks: žaidėjas ar treneris. Po šio sezono visiems jau bus aiškiau (šypsosi).

– Pamėginkite prisiminti, kiek metų girdėdavote klausimus apie karjeros didžiajame sporte pabaigą?
– Pirmą kartą tokį išgirdau prieš penkerius metus, kuomet man buvo atlikta kojos operacija. Prieš tai sezonas „Panathinaikos“ klube dėl kelio traumos man buvo prastas, buvau sulaukęs 33-ejų – tokiose situacijose visi pradeda šnekėti, jog tokiam žmogui jau tikrai viskas baigta. Buvo sunku, nes jaučiau dar labai daug noro, jėgų taip pat buvo likę, patirties – su kaupu. Norėjosi įrodyti, jog mano dainelė dar nesudainuota. Manau, pavyko, kadangi ir sezono pabaiga Turkijoje (Stambulo „Fenerbahce Ulker“ klube), ir sugrįžimas į „Panathinaikos“, ir žaidimas „Barcelona“ ekipoje kelia malonių prisiminimų. Tai buvo dar treji nuostabūs metai, be to, ir praėjęs sezonas „Žalgiryje“ man labai brangus, nors ir buvo itin sunkus – tiek man asmeniškai, tiek komandai.

– Prieš pasitraukdamas laimėjote pirmą savo gyvenime Lietuvos čempiono aukso žiedą ir tai padarėte vilkėdamas gimtojo miesto ekipos aprangą. Apie tokį baigiamąjį akordą ir svajodavote?
– Žinai, dažniausiai svajoji, kaip įmesi lemiamą paskutinį metimą ar panašiai. Bet jei išeini būdamas čempionu, dėl to tik maloniau.

– Žaisdamas Ispanijoje turbūt ne kartą esate susidūręs su puolėju iš JAV Darrylu Middletonu, kuris net iki 48-erių žaidė krepšinį ir tik šią vasarą tapo Dimitrio Itoudžio asistentu Maskvos CSKA klube. Ar esate turėjęs panašų ilgaamžiškumo pavyzdį, kuriuo sekėte?
– Su Darrylu aš pažįstamas jau daug metų, palaikome gerus santykius. Visą laiką jo klausdavau: ką tu išdarinėji? Jis tik pasakydavo kokį nors pokštą, bet taip ir likdavo neaišku, kaip tai įmanoma. Taip, jis buvo tikras profesionalas, prižiūrėdavo savo kūną, mitybą ir panašiai. Be to, turbūt Darrylas buvo apdovanotas įspūdingais genais. Kalbant apie mane, visada žinojau, kad, jei tik leis organizmas, žaisiu krepšinį ilgai. Gerai, kad taip ir išėjo. Kai kurie žaidėjai, sulaukę 31-erių ar 32-ejų, pradeda kalbėti, kad krepšinis jiems atsibodo. O man jis dar ir šiemet buvo labai mielas, pats didžiausias malonumas pasaulyje.

– Vienintelė sudėtingesnė operacija per visą karjerą jums buvo atlikta 2009 metais, kuomet chirurgai ėmėsi jūsų kairiojo kelio. Šiuo aspektu esate gimęs po laiminga žvaigžde?
– Visada, o ypač paskutiniais metais, buvau krepšininkas, prižiūrintis save. Galbūt tai truputį padėjo. Kita vertus, neįmanoma visiškai apsisaugoti nuo rimtų traumų. Todėl galima sakyti, kad man sekėsi.

– Po tos pačios operacijos Graikijos žiniasklaida pranešė, kad jums vietoje kelio kremzlės įdėtas dirbtinis implantas. Kokių dar keisčiausių gandų esate girdėjęs apie save?
– Geriausi gandai gimsta Izraelyje. Visų jų net neatsimenu. Pavyzdžiui, šiemet parašė, kad dirbsiu asistentu Tel Avivo „Maccabi“ klube. Visi skambina, sveikina (juokiasi). Per tiek metų tų ančių daug susikaupę. Kai būni vyresnis, nustoji kreipti į jas dėmesį.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką norėtumėte pakeisti savo karjeroje?
– Važiuočiau į kitą NBA komandą (NBA lygoje Š. Jasikevičius rungtyniavo 2005-2007 metais). Indianos „Pacers“ man visiškai netiko pagal mano žaidimo stilių. O pasirinkimų turėjau daugiau, manimi domėjosi ne tik Klivlando „Cavaliers“. Būčiau išvykęs į Jutos „Jazz“ arba Portlando „Trail Blazers“, viskas galbūt būtų buvę kitaip. Be to, padariau klaidą vasarą ruošdamasis pirmajam NBA sezonui. Po dvejų metų „Maccabi“ ekipoje buvau persisotinęs krepšiniu, todėl labai ilgai ilsėjausi – sakyčiau, netgi per daug. Verčiau reikėjo kokiu mėnesiuku anksčiau pradėti sportuoti. Ką padarysi, negali visi sprendimai per šitiek daug metų būti teisingi. Galima dabar gailėtis, bet reikia pasakyti, kad iš esmės man per visą karjerą sekėsi, pavyko laimėti daug titulų.

– Kuris iš jų jums pats brangiausias?
– Visada sakau, kad Europos čempionato auksas. Buvo labai smagu palikti tokį tvirtą mūsų kartos antspaudą Lietuvos krepšinio istorijoje.

– O ko labiausiai bijodavote galvodamas apie akimirką, kai teks padėti tašką?
– Tiesiog bijodavau nebebūti žaidėju. Visada sakydavau, kad tai – pats geriausias darbas pasaulyje. Visi mes daugiau ar mažiau mylime krepšinį, o čia dar gauni už tai pinigus, būni rūbinėje su dvylika labai smagių vyrukų. Ar „Žalgiryje“, ar kitose komandose aš visad būdavau apsuptas puikių žmonių. Ko daugiau norėti, buvo super.

– Jei krepšininko darbas – geriausias pasaulyje, ar trenerio profesija – antra pagal gerumą?
– Nemanau (juokiasi). Bet kol kas daug apie ją negaliu spręsti, nes tik bandau apsiprasti, rengiuosi tam.