„Teisėjo švilpukas“: kodėl „Žalgiris“ baustas nesportine pražanga, o „Neptūnas“ – ne?

Aistros dėl teisėjų darbo aprimo kartu su Velykomis, tačiau Lietuvos krepšinio lyga ir toliau žvelgia į diskusijų sukėlusius „Betsafe–LKL“ čempionato epizodus.

Siekdama šviesti krepšinio visuomenę ir atidžiau sekti arbitrų darbą, LKL vysto rubriką „Teisėjų švilpukas“ ir kiekvieną savaitę išskiria diskutuotinus momentus ir juos aiškina.

Rungtynių teisėjų priimtus sprendimus aiškina ir komentarus pateikia LKL ekspertai – LKL teisėjų direktorius Algimantas Pavilonis ir Krepšinio teisėjų asociacijos prezidentas Kęstutis Pilipauskas.

Šį sykį jie atrinko du epizodus iš pergalingų „Šiaulių“ rungtynių su Kauno „Žalgiriu“ bei vieną momentą iš susitikimo Klaipėdoje, kur Utenos „Juventus“ įveikė „Neptūną“.

1 momentas: A. White‘o pražanga puolime.

Epizodo pradžioje abu žaidėjai – Nr.30 (A. White‘as) ir Nr. 25 (E. Šaulys) rankomis prilaiko vienas kitą, tačiau kol tai vyksta statiškai teisėjai nereaguoja į šį abipusį susikabinimą.

Vėliau kontakto lygis sustiprėja: žaidėjas Nr. 30 (A. White‘as), abiem rankomis tvirtai sugriebęs ir laikydamas žaidėjo Nr. 25 (E. Šaulio) žastą, pradeda suktis imituodamas varžovo pražangą (laikymą).

LKL nuomone, labiau šiame epizode kaltas žaidėjas Nr. 30 (A. White‘as), pirmas pradėjęs abiem rankomis laikyti varžovą ir bandęs suklaidinti teisėjus. Tą ir fiksavo vienas iš arbitrų – geras teisėjo sprendimas skirti pražangą puolėjui.

2 momentas: nesportinė B. Davieso pražanga.

Žaidėjas Nr. 0 (B. Daviesas) neturėjo galimybės pasiekti kamuolį, kurį žaidėjas Nr. 11 (L. Birutis) bandė įdėti į krepšį, todėl neadekvačiai stiprus jo smūgis ranka per atakuojančio krepšį varžovo žastą (ar krūtinę) yra traktuotinas kaip nesportinė pražanga. Geras teisėjo sprendimas.

3 momentas: pražanga prieš D. Bičkauskį.

Labai sudėtingas epizodas. Pirmiausia – žaidėjų Nr. 3 (D. Bičkauskio) ir Nr. 9 (T. Delininkaičio) stiprus susidūrimas siekiant atšokusio kamuolio. Abu šie žaidėjai juda vienas į kitą ir tik žiūrint epizodą labai sulėtintai (kadras po kadro) galima įžvelgti, kad akimirksniu anksčiau kamuolį paliečia žaidėjas Nr. 3 (D. Bičkauskis). Galima teigti, jog pražanga galėjo būti skirta žaidėjui Nr. 9 (T. Delininkaičiui). Tačiau teisėjai, nebūdami įsitikinę, kas kaltas dėl susidūrimo, nefiksavo pražangos.

Žaidėjas Nr. 3 (D. Bičkauskis) dar kartą pamuša kamuolį, bet jo neapvaldo, o žaidėjas Nr. 88 (V. Šulskis), bandydamas tą kamuolį išmušti, ištiesta ranka kiek prilaiko varžovą. Arbitras skyrė paprastą (ne nesportinę) pražangą, nes:

- žaidėjas Nr. 3 (D. Bičkauskis) dar nevaldė kamuolio;

- žaidėjas Nr. 88 (V. Šulskis) buvo normalioje gynybinėje padėtyje, veidu į varžovą (t. y. prasižengta ne pribėgus iš šono ar iš nugaros) ir legaliai bandė siekti kamuolį (net liečia jį).

Tokiu būdu ši pražanga neturi būti traktuojama kaip nesportinė pražanga prieš kamuolį valdantį ir savo kelyje krepšio link varžovų jau neturintį žaidėją. Geras arbitro sprendimas – paprasta pražanga.