V. Mačiulis: apie kelią sporto žurnalistikoje bei dabartinę žurnalistų kartą

Straipsnį parengė LKL akademijos praktikantas Vaidotas Kazlauskas. LKL akademija – socialinis projektas, skatinantis prisidėti prie LKL klubų veiklos. LKL akademijos tikslas – suteikti studentams galimybę panaudoti savo žinias įgyvendinant LKL ir vietos bendruomenių projektus marketingo, komunikacijos, viešųjų ryšių ir renginių organizavimo srityse ypatingą dėmesį skiriant socialiniams projektams. Organizuodama šį projektą, LKL siekia atkreipti klubų dėmesį į perspektyviausius studentus, kurie po praktikos galėtų tęsti darbą klubuose.

Kultinę laidą „Krepšinio pasaulyje“ bent kelis kartus gyvenime matęs yra turbūt kiekvienas nors truputį krepšiniu besidomintis lietuvis.

Programa artėja prie savo 30 metų jubiliejaus, neseniai pasaulio šviesą išvydo 1100-asis laidos epizodas. Tačiau laidos rengėjas ir legendinis krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis teigia, jog kol dar yra jėgų, sustoti neketina.

Bendraudamas su LKL akademijos žurnalistu, V. Mačiulis pasakojo apie darbo pradžią, pirmuosius pokalbius bei davė patarimų jauniems žmonėms, norintiems siekti karjeros sporto srityje.

„Pirmasis impulsas, tiesą sakant, man buvo radijas, o ne sporto žurnalistika, – prisiminė V. Mačiulis. – Dar būdamas šeštoje klasėje, pamenu, išgirdau Vytautą Kybartą, tuometį radijo ir televizijos diktorių. Išgirdęs jį elegantiškai kalbantį nusprendžiau: būsiu radijo diktorius.

O man būnant vienuoliktoje klasėje Lietuvos radijas paskelbė vyrų diktorių konkursą. Iš dviejų šimtų dalyvių likome keturiese, prie manęs prisistatė radijo žurnalistas Vladas Daugėla ir paklausė: „Nori tapti robotu?“

Aš jam atsakiau, kad noriu tapti diktoriumi, tačiau šis man atkirto, jog diktorius ir yra robotas, nes tiesiog skaito svetimas mintis. Vietoje to gavau pasiūlymą vykti iškart ruošti reportažą.

VIDAS MAČIULIS
Žaidėjai dabar patys labiau bendrauja, nes puikiai supranta, jog tas viešumas, žinomumas jiems gali pasitarnauti ieškant naujų karjeros stotelių.

Taip viskas ir įsibėgėjo – baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į žurnalistiką.

Tačiau tas socialinis lenktyniavimas manęs tiesiog netraukė, tad 1979-aisiais nusprendžiau Kauno sporto halėje inicijuoti naują reiškinį – prieš rungtynes būdavo įgarsinamos žaidėjų bei trenerių mintys, o jų klausyti galėjo visi tuo metu halėje susirinkę žmonės.

Pirmasis pakalbintasis, pamenu, buvo Stepas Butautas, o vėliau ir kone visi tuo metu žaidę – pradedant Mindaugu Arlausku, baigiant šviesios atminties Raimondu Čiviliu.

Vėliau, jau 1992-aisiais, kilo mintis kurti antrąją Lietuvos televizijos programą, ir būtent tada į galvą šovė idėja apie „Krepšinio pasaulyje“. Ir štai, per 27 metus jau sukūrėme daugiau nei 1100 laidų.“

Žurnalistas per savo ilgą karjerą ne po kartą yra pakalbinęs daugybę žinomų krepšininkų ir teigia, jog dabar juos prašnekinti lengviau dėl vienos paprastos priežasties – supratimo, jog tai gali padėti jų tolimesnėse karjerose.

„Žaidėjai dabar patys labiau bendrauja, nes puikiai supranta, jog tas viešumas, žinomumas jiems gali pasitarnauti ieškant naujų karjeros stotelių. Anksčiau buvo kitaip – krepšininkai įprastai buvo nelabai iškalbūs, jų reikėdavo kone maldauti, komandose būdavo vos po pora kalbesnių. Tas pats Arvydas Sabonis anksčiau buvo tylesnis, o štai dabar gali pasisakyti bene visais reikiamais klausimais.

Tiesa, kartais sportininkų požiūris į žurnalistus yra savotiškas – esą jie tik siekia kažką išpešti ir įlysti. Kartais ir treneriai po sunkių rungtynių nevengia pakritikuoti žurnalistų – po pralaimėtų mačų pasitaiko minčių, kad štai žiniasklaida prieš dvikovą komandą per daug išgyrė ir jie pralaimėjo, arba priešingai – liaupsių skyrė per mažai ir pergalės pasiekti nepavyko.

Mano manymu, žurnalistus galima palyginti su tėvais – jie turi būti griežti, bet teisingi.“

Nors legendinė laida „Krepšinio pasaulyje“ yra žinoma ir eteryje vietą randa jau daugelį metų, tačiau pats pašnekovas apie laidos palikimą kalbėti nenori – tai turėtų daryti kiti.

„Neseniai man pats Vladas Garastas pasakė, jog labai džiaugiasi dėl tokios laidos – esą nieko panašaus nėra nei Europoje, nei pasaulyje, – bendraudamas su LKL akademijos studentu sakė V. Mačiulis. – Daug man padėjo ir Jonas Kazlauskas, kai 1992-aisiais, dar būdamas jaunas treneris, pamatė kuriamą laidos projektą ir pasakė krepšinio federacijai: „Jei leisite man su komanda vežtis V. Mačiulį – pasieksiu neblogų rezultatų. Jis viską įamžins, aš peržiūrėsiu.“ Tad tokie žingsniai ir leido pasiekti laidai tokią stadiją, kokioje ji yra dabar.“

Iš praeities V. Mačiulis greitai grįžo į dabartį ir pasidžiaugė naująja Lietuvos sporto žurnalistų ir komentatorių karta.

„Iš tiesų labai stebiuosi ir didžiuojuosi jaunaisiais žurnalistais, komentatoriais. Anksčiau tokių ryškių talentų beveik neiškildavo, o dabar jų atsiranda nuolat. Kyla krepšinio lygis – turbūt kyla ir žurnalistikos bei komentavimo.

Taip pat sveikintiną darbą dirba ir Lietuvos sporto žurnalistų federacija, įsteigusi premijas geriausiems ir perspektyviausiems žurnalistams. Smagu, kad premijos pavadintos žinomų sporto asmenybių pavardėmis ir taip skatina atsiminti ryškiausius pėdsakus palikusius žmones.“

Lietuvos sporto žurnalistų federacija per kasmetinius geriausiųjų rinkimus skiria Romos Grinbergienės premiją (už ryškiausius žurnalistinius metų darbus) bei Vytauto ir Vytauto V. Saulių premiją (geriausiam jaunajam sporto žurnalistui).

Pokalbio pabaigoje V. Mačiulis taip pat davė kelis patarimus ir jauniems žmonėms, turintiems užmojų siekti karjeros sporto srityje.

„Labiausiai palinkėčiau kiekvienam norinčiam pabandyti surasti savitą požiūrio kampą bei nesekti kitais, o ruošti kažką savo. Jei kažką užsibrėži ir dirbi, jog tai pasiektum – viskas įmanoma. Bet reikia pasakyti – žurnalistika yra kūryba. Universitetas tavęs visko neišmokys, kol pats nepabandysi visko praktiškai.

Žurnalistas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi turėti dvi akis, dvi ausis, širdį ir galvą, tačiau žurnalistui to reikia kelis kartus labiau – reikia gebėti viską pamatyti, išgirsti, užsirašyti ir panaudoti.“