K. Maksvytis – nuo trenerio idealo iki svajonių penketuko

Klaipėdos „Neptūnas“ pradeda naują rubriką pavadinimu „1 prieš 1“. Tai gyvi pasikalbėjimai su uostamiesčio ekipos žaidėjais, treneriais ar miesto bendruomenės nariais.

Tokie vakarai reguliariai vyks bare „Fanhouse“, Klaipėdoje. Sirgaliai turės galimybę ne tik akis į akį susitikti su mylimos komandos atstovais, bet ir užduoti trokštamus klausimus.

Pirmojo pokalbio svečias – „Neptūno“ vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis. Specialistas papasakojo apie karjeros pradžią, idealus trenerių tarpe, prestižą praradusį Lietuvos rinktinės trenerio postą, svajonių penketuką ir kitus dalykus. LKL.lt perspausdina oficialiame „Neptūno“ tinklalapyje publikuotą straipsnį.

Apie pasirinkimą būti treneriu: „Užaugau stebėdamas legendinio Kauno „Žalgirio“ kovas, Barselonos olimpines žaidynes. Pirma svajonė buvo tapti krepšininku. Darbėnuose buvau geriausias, norėjau ir Kaune parodyti, koks esu geras žaidėjas, bet greitai buvau nuleistas ant žemės.

Krepšininko svajonės siekiau studijuodamas kūno kultūros institute Kaune, krepšinio trenerio specialybę. Į studijų pabaigą nusprendžiau, kad geriau būsiu geras krepšinio treneris, nei blogas krepšinio žaidėjas (juokiasi).“

Apie trenerio darbą: „Maži vaikai nori tapti krepšininkais, o ne treneriais. Trenerio darbas nėra lengvas – dideli emociniai krūviai. Geros ir blogos emocijos maišosi tarpusavyje. Jei jų nesugebi atskirti arba su jomis susitvarkyti, tuomet darbas gali pavirsti šiokiu tokiu košmaru.

Jeigu vaikui patinka krepšinis, tai yra ne tik hobis ar pramoga, sakyčiau eiti ir daryti. Tau nereikės dirbti, užteks žaisti krepšinį (šypsosi).“

Apie trenerio idealą: „Idealų yra daug, sunku išskirti vieną. Mūsų darbas specifinis – kartais darome kažką naujo, kartais norėdami ar nenorėdami kažką kopijuojame.

Šiai dienai Europoje visi lenkiasi treneriui Željko Obradovičiui, kuris nustatinėja madas. Man taip pat patinka stebėti Madrido „Real“ trenerio Pablo Laso darbą. Jei iš NBA – tai tinka labiau komandiniai treneriai, kaip Greggas Popovichius iš San Antonijaus „Spurs“ ar Bostono „Celtics“ strategas Bradas Stevenas.

Pavardžių į ką lygiuotis yra daug. Jei kalbame apie legendas, tai norėčiau būti kaip Vladas Garastas (juokiasi).“

Apie skirtumus tarp savęs ir kitų trenerių: „Aš praėjau visą sistemą nuo apačios. Pradėjau nuo vaikų krepšinio ir užbaigiau vyrų. Baigiau krepšinio trenerio mokslus, kurių jau nebebus. Tuomet mokėmės kaip planuoti treniruotes, krūvius, ugdyti krepšininkams įgūdžius ir savybes, dirbti su žaidėjų psichologija.

Manau, kad dabar tokių teorinių žinių mažai kas gauna. Šią patirtį įgyvendinau vyrų ar jaunimo krepšinyje. Išskirtinumas toks, kad esu praėjęs nuo mažiausios grandies iki pat viršaus.“

Apie pirmąją „Neptūno“ bronzą: „Buvome labai išalkę, jauni, ambicingi, ekipoje buvo daug klaipėdiečių. Su kiekvienomis rungtynėmis didėjo žiūrovų skaičius, tad nuotaikos buvo geros.

Dabar „Neptūno“ statusas yra pasikeitęs. Tuomet Klaipėdos komanda nebuvo nieko laimėjusi, visi ėjome link to tikslo, kol galiausiai jį pasiekėme. „Neptūnas“ dabar yra vienas iš favoritų. Labai didelė nesėkmė, jei komanda neiškovoja jokio medalio.“

Apie „Neptūno“ trenerių štabą: „Reikia turėti komandą, su kuria galėtum eiti į žvalgybą. Jie negali būti tik žvalgybiniai, jie turi turėti ir žinių. Jei į trenerių štabą surinksi tik draugus, ar tokius, kurie nepasakys priešingos nuomonės ir nepasiginčys su tavimi, tuomet gerai nebus.

Turi būti derinys: bendraminčių, išmanančių krepšinį, juodadarbių ar tiesiog žmonių, mokančių dirbti krepšinyje.“

Apie griežtumą: „Su metais darausi griežtesnis. Nežinau, ar senstu, ar įgaunu daugiau patirties. Seniau buvau daugiau demokratiškas ir atviras, bet tai ne visada veikia. Gal iš patirties darausi griežtesnis. Nemanau, kad esu pats griežčiausias, bet esu gal dvigubai ar trigubai griežtesnis, nei kai pradėjau trenerio karjerą. Dabar esu prie griežtesnių LKL trenerių.

Griežtumas yra menas, kuris kartais man nepavyksta. Visų pirma, tu turi būti teisingas. Mes irgi kartais šiek tiek pagudraujame ties tuo. Jei identiškoje situacijoje su vienu žaidėju būsi vienoks, o su kitu – kitoks, tuomet nebus labai gerai. Mes pagudraujame – jei panašią klaidą padaro jaunas žaidėjas, tai pakeliame balsą, kad išgirstų ir vyresnis.

Žinoma, yra riba. Jei būsi per daug griežtas ir negatyvus, tuomet krepšininkai gali nežaisti ir nekovoti už tave ir komandą. Mes vaikštome ant plono ledo ir bandome išlaviruoti.“

Apie motyvaciją žaidėjams: „Turime taktiką rodyti motyvacinius filmus prieš rungtynes, bet geriausia motyvacija yra rusiški keiksmažodžiai (juokiasi). Dirbame vyriškame kolektyve, tad švelnūs lietuviški keiksmažodžiai neskamba. Kartais juos pasakome ir prie kamerų, nors nederėtų, o rūbinėje sau leidžiame dar riebiau.“

Apie ritualus ir prietarus prieš rungtynes: „Visada prieš rungtynes nusiskutu barzdą. Nežinau, ar tai prietaras, bet pamėgau prieš kiekvieną mačą persirišti kaklaraištį. Pastebiu, kad kiti kolegos būna su tuo pačiu kaklaraiščiu. Stengiuosi atrodyti šviežesnis.“

Apie svajonių penketą: „Labiausiai norėčiau rinktis iš savų žaidėjų, kuriuos esu treniravęs, kurie dabar yra žvaigždės ar to siekia. Nuo viršaus bus lengviau: Jonas Valančiūnas, kurį treniravau jaunimo rinktinėje. Donatas Motiejūnas, su kuriuo dirbau Kauno krepšinio mokykloje. Trečioje pozicijoje būtų Edgaras Ulanovas, su kuriuo dirbau jaunimo rinktinėse ir Klaipėdoje. Reikia dar dviejų žaidėjų… Įžaidėju renkuosi Tomą Rinkevičių, su sveikais keliais ir dedantį iš viršaus. Noriu „Neptūne“ dirbti ir kitais metais, tai tebūnie atakuojančiu gynėju bus Sigitas Ambrazevičius.“

Apie rinktinės trenerio postą: „Lietuvos rinktinės trenerio postas skamba labai gražiai, tačiau paskutiniu metu jis pasidaręs toks nelabai įdomus. Matome pasikeitusią sistemą, matome kol kas neveikiančią langų sistemą, matome rinktinę be pajėgiausių žaidėjų.

Negalėčiau dabar pasakyti, kad darbas rinktinėje būtų svajonių darbas. Be abejo, labai noriu. Bet jei reikėtų rinktinės tarp didelio profesionalaus klubo ir rinktinės – būtų didelis klaustukas.

Vienas dalykas yra žaisti ar atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionate, o kitas – žaisti langų sistemoje be geriausių žaidėjų ir prieš ne stipriausius varžovus. Šiai dienai tai yra skaudus klausimas.“

Apie „Neptūno“ ir „Lietkabelio“ sirgalius: „Neptūno“ yra „Neptūno“. Nenoriu kažkurių sirgalių įžeisti. Su panevėžiečiais išliko geri santykiai, bet „Švyturio“ arena yra jaukesnė. Ji gerai užpildoma, triukšmas didelis, arena tampa kaip tvirtovė. Čia visiems varžovams sunku.“

Apie KMT finalo ketvertą: „Gal pasirinkome blogą taktiką – garsiai skelbėme, kad važiuojame kautis dėl trofėjaus. Gal įvyko atvirkštinė reakcija.

Girdėjau palyginimą su alpinistu, kuris kopia į kalną tuščiomis rankomis, be kuprinės, neturėdamas papildomo svorio ir naštos. Gal jam lengviau įkopti į kalną? Gal mes blogai padarėme, kad užsikrovėme naštą? Pradėjome galvoti, kas čia bus, reikia būtinai laimėti titulą. Su ta papildoma našta mums buvo sunkiau.

Krepšinis tuo ir įdomus, kad būna netikėtumų, šįkart netikėtumai pasisuko ne į mūsų pusę.

Apie Čempionų lygos finalo ketvertą: „Turi įvykti mažas stebuklas. Pasakysiu atvirai – burtai davė labai stiprią komandą aštuntfinalyje. Kiek teko šnekėti su agentais ir treneriais, tai yra Eurolygos lygio komanda. Vienas agentas davė palyginimą, kad „Hapoel“ yra stipresnė nei „Gran Canaria“ ar „Budučnost“, kurios šį sezoną žaidžia Eurolygoje.

„Hapoel“ visai neseniai, skirtingai nei „Neptūnas“, laimėjo Izraelio taurę. Tai labai stipri ekipa – turi stiprius legionierius, Izraelio rinktinės žaidėjus, jaunus ir talentingus šios šalies krepšininkus. Tai geras vietinių ir užsieniečių žaidėjų mišinys.

Žinant, kad „Neptūnas“ pastaruoju metu geriau žaidžia Čempionų lygoje nei Lietuvoje, tai šansų turime. Bandysime tą šansą paimti.“