Į Lietuvą sugrįžęs M. Sajus: „Pavyko įgauti pasitikėjimo savo jėgomis“

Panevėžio „Lietkabelio“ komanda vidurio puolėjų grandį formuoti pradėjo nuo sutarties pasirašymo su Martynu Sajumi.

23 metų 208 cm ūgio vidurio puolėjas į mūsų šalį sugrįžta į po sezono pertraukos, kurį praleido gindamas Ščecino „King Wilki Morskie“ komandos garbę.

Interviu „kklietkabelis.lt“ svetainei M.Sajus teigė, kad jam apsispręsti persikelti į „Lietkabelį“ padėjo pokalbis su vyriausiuoju treneriu Nenadu Čanaku. Centras taip pat įvardijo, ką patobulino savo žaidime per praėjusį sezoną ir apibūdino savo žaidimo stilių visiems sirgaliams, kurie nėra jo matę rungtyniaujančio.

– Kaip atsidūrėte „Lietkabelyje“?
– Tapau laisvuoju agentu ir nors turėjau kelis pasiūlymus, bet pasirinkau „Lietkabelį“, nes tai Lietuvos klubas ir visada smagu žaisti savame krašte. Kitas dalykas, „Lietkabelis“ yra stipriausių komandų ketverte ir tai daug pasako apie klubą. Kalbėjau su vyr. treneriu ir sutapo mūsų nuomonės bei vizijos, todėl pasirinkau Panevėžio ekipą.

– Kokios buvo tos sutapusios vizijos?
– Buvo asmeniškų klausimų. Kalbėjomės apie mano vaidmenį komandoje, minučių skaičių, tikslus. Norėtųsi laimėti atranką ir patekti į FIBA Čempionų lygos grupių etapą. Būtų šaunu žaisti tarptautiniame turnyre.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo žaidimą žmonėms, kurie nėra jūsų matę rungtyniaujant?
– Esu centras, todėl mano pagrindinis darbas yra po krepšiu. Daugelis turbūt žino, kad nesu labai silpnas vyrukas, todėl daugiau vyksta fizinė kova. Mano darbas yra kovoti po krepšiais, stengtis apsiginti ir kovoti dėl kamuolių. Esu kovingas vyrukas, neturiu daug talento puolime, bet gynyboje galiu atidirbti.

– Pasižymite didele fizine jėga, o Simas Galdikas vadinamas stipriausiu LKL žaidėju. Teko su juo grumtis aikštelėje?
– Teko, bet „Žalgiryje“ daug žaisti negaudavau, todėl ilgesnį laiką pasistumdyti neteko. Artėjančiame sezone turbūt bus daugiau laiko pasigrumti.

– Ką pavyko pridėti savo žaidime per sezoną Lenkijoje?
– Pavyko įgauti pasitikėjimo savo jėgomis, daugiau galėdavau priimti sprendimų lemiamais rungtynių momentais. Šiek tiek daugiau subrendau kaip krepšininkas. Pagerinau vidutinį metimą, pagerėjo baudų metimų pataikymo procentas. Mano stiprioji ranka dešinėje, todėl tobulinau žaidimą kaire ranka. Rezultatai praėjusio sezono tikrai nudžiugino. Tikiuosi, kad kitą sezoną jie bus dar geresni.

– Žaidėte tiek LKL, tiek Lenkijoje. Kaip skiriasi šių pirmenybių pajėgumas?
– Sunku lyginti. Vis sulaukiu klausimų, kaip čia tas lygis Lenkijoje. Matote, Lenkijoje yra daugiau klubų, todėl yra ir stipresnių, ir silpnesnių. Lietuvoje yra kelios dominuojančios ekipos, o Lenkijoje lyderes gali nugalėti net ir autsaideriai. LKL tokių išimčių būna mažokai, kad, pavyzdžiui, „Nevėžis“ laimėtų prieš „Žalgirį“. Įmanoma, bet labai retas reiškinys. Lenkijoje tokie laimėjimai nestebina. LKL šiek tiek stipresnės pirmenybės, bet pernelyg didelio skirtumo nėra.

– Ar pažįstate kažką iš „Lietkabelio“ žaidėjų?
– Teko žaisti Universiadoje su Tomu Dimša, o su Mariumi Valinsku rungtyniavome „Žalgirio“ dubleriuose. Su Tomu Lekūnu neteko susidurti, Stefano Sinoveco taip pat nepažįstu.

– Kokį jums įspūdį sudarė Nenadas Čanakas?
– Atrodo ramus ir atviras vyras, turintis aiškų komandos komplektavimo braižą ir nežada kažko, jeigu nėra tuo užtikrintas.

– Kaip iš šalies jums atrodė „Lietkabelio“ organizacija?
– Pastaraisiais metais ši organizacija labai kilo. Dabar jau galima drąsiai sakyti, kad tai yra pirmojo ketverto ekipa. Manau, kad organizacijos lygis neatsilieka nuo komandos pajėgumo, koks buvo pastaraisiais metais.