F. Cruzas – apie įdomias patirtis ir naują etapą Vilniuje

Vilniaus „Ryto“ legionierių iš Meksikos Francisco Cruzą Europos taurės interneto svetainė įvardino tarp 10 krepšininkų, galinčių tapti rezultatyviausiu šių varžybų žaidėju.

Įrodinėti, jog tai ne tušti žodžiai, iš Ispanijos ACB lygos į Lietuvą atvykęs meksikietis ėmė jau pirmuosiuose LKL čempionato turuose, kuomet per tris susitikimus vidutiniškai pelnė po 13,3 taško, o tritaškius metė 42 proc. taiklumu.

Pako pravardę turintis krepšininkas sako, kad jo kelio į profesionalų krepšinį pradžia truko 4000 kilometrų. Būtent toks atstumas skyrė miestą, kuriame jis augo Meksikoje nuo JAV esančio Denverio, kurio mokykloje prasidėjo rimtesnė Pako pažintis su krepšiniu.

Apie tai legionierius kalbėjosi su rytsavilnius.lt.

– Pako, apibūdink savo vaikystę.

– Savo vaikystę? Augau Meksikoje, gyvenau ten iki septyniolikos metų. Turėjau tikrai puikius tėvus, gerą sesę ir daug gerų draugų, tad mano vaikystė buvo gera. 

– Ar tiesa, kad išmokai vaikščioti rankose jau turėdamas krepšinio kamuolį?

– Mano tėtis žaidė krepšinį, tad krepšinis visada buvo šalia. Mano mama sakydavo, kad visada žaisdavau su kamuoliu, tai tikriausiai tiesa.

– Ar būdamas jaunas turėjai ir kitų mėgstamų užsiėmimų be krepšinio?

– Taip, mėgdavau futbolą, žaisdavau jį su draugais visą laiką. Gatvėse žaisdavom ir beisbolą. Iš tiesų krepšinį žaidžiau mažiau kol vėliau nepradėjau augti.

– Tad kodėl visgi pasirinkai krepšinį?

– Ėmiau augti greičiau už kitus ir, kaip jau minėjau, mano tėtis taip pat žaidė krepšinį, o aš labai mėgdavau stebėti žaidimą. Tai buvo kaip ir visko pradžia.

– Ar dėl sprendimo žaisti krepšinį šeima tave palaikė?

– Taip, mano visa šeima mėgsta krepšinį. Mano seneliai, pusbroliai, visi jį mėgsta. Daug miesto, iš kurio esu kilęs, žmonių žaidžia krepšinį. Šeima visuomet mane palaikė ir jie džiaugėsi, kad aš sportuoju. Todėl palaikymą tikrai turėjau.

– Galbūt anksčiau tėtis duodavo kokių patarimų?

– Iš tikrųjų tai ne. Jis norėjo, kad jausčiau malonumą ir man būtų linksma, todėl tą ir darau.

– Kada pasakei šeimai, jog nori profesionaliai užsiimti krepšiniu?

– Manau, tai pasakiau labai vėlai. Tikriausiai tada, kai išvažiavau studijuoti į JAV. Tada pradėjau žiūrėti į krepšinį daug rimčiau ir daugiau treniruotis. 

– Nukeliavai 4000 kilometrų į JAV vien tam, kad galėtum žaisti? 

– Taip, atsirado galimybė mokytis ir žaisti vienoje Denverio mokykloje. Tuo metu mėgavausi krepšiniu ir atsiradus tokiai galimybei nedvejojau, ir siekiau to.

– Tai pagrindinė priežastis kelionės į Denverį ir buvo krepšinis?

– Visiškai taip.

– Ar tiesa, jog būdamas ten pradėjai ir dirbti?

– Ne visai. Aš eidavau į mokyklą ir žaisdavau krepšinį, taip pat turėjau draugų, kurie irgi darė tą patį. Turiu omeny, kurie  keliavo iš Meksikos į JAV mokytis ir žaisti krepšinį. Galbūt šiek tiek dirbome, kad tik gautume kažkiek papildomų pajamų.

– Ar buvai geras žaidėjas tarp savo bendraamžių? 

– Manau, kad buvau neblogas. Tačiau daug išmokau persikeldamas iš Meksikos į JAV. Tapau geresniu žaidėju.

– Dvejus metus mokeisi Vakarų Nebraskos koledže?

– Taip, mokiausi čia dvejus metus. Po vidurinės turėjau stipendiją ir dviem metams persikėliau į Nebraską. Po to išvykau į Vajomingo universitetą dar dvejiems metams.

– Ko išmokai kiekviename universitete?

– Esu labai laimingas, kad buvau ten, nes gavau diplomą. Aš studijavau, išmokau anglų. Nemokėjau jos prieš atvykdamas į Ameriką. Ir be krepšinio, manau, svarbiausias dalykas yra tai, jog gavau mokslinį laipsnį. Tuomet dar nežinojau ar man pavyks taip toli nueiti su krepšiniu, tad mokslai suteikė man galimybę gauti ir kažkokį kitą darbą. 

– Ar mokydamasis svarstei vis dėlto pasirinkti ne krepšinį? 

– Tuo metu ne. Kai baigiau koledžą, gavau pasiūlymą žaisti profesionaliai Meksikoje. Tad dėl to stengiausi. Aš nesustojau, visada maniau, kad bandysiu žaisti krepšinį kiek galėdamas, o ne rinksiuos labiau įprastą profesiją. 

– 2014 metais laimėjai Meksikos čempionatą. Gali apibūdinti atmosferą žaidžiant ten?

– Ji buvo nuostabi, tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. Mieste, kuriame žaidžiau, visi labai mėgo krepšinį. Arenos visada būdavo pilnos, o mes turėjome tikrai gerą komandą. Laimėjome daug rungtynių ir čempionatą. Manau, jog titulo laimėjimas bet kur yra puiku. Aš tuo mėgavausi ir daug iš to išmokau.

–  Kokie yra skirtumai tarp Amerikos ir Europos krepšinio?

– Manau, Amerikoje kiekvienas tikrai atletiškas. Europoje žaidėjai taip pat atletiški, bet ne taip stipriai. Europoje treneriai labiau akcentuoja dalinimąsi kamuoliu, kaip pergudrauti varžovus. Ir man tai patinka. 

– Galbūt esi turėjęs blogų patirčių krepšinyje?

– Esu. Bloga patirtis buvo tuomet, kai pirmais metais nepatekau į nacionalinę Meksikos rinktinę. Kita vertus, kartu tai buvo ir gera patirtis. Tai padarė mane geresniu žaidėju ir aš treniruojuosi daugiau, kad tai nepasikartotų.

– Koks jausmas  buvo žaisti prieš Amerikos rinktinę ir ją nugalėti?

– Taip, mes žaidėme prie juos paskutiniuose turnyro languose ir laimėjome. Turėjau neblogas rungtynes. Man patiko, jog žaidėme Meksikos sostinėje. Buvo pilna arena, žaidėme prieš JAV, vieną geriausių komandų. Ir laimėjome, tad buvau labai laimingas! 

– Kuo tau skiriasi žaidimas klube ir rinktinėje?

– Manau, nacionalinėje rinktinėje tu esi labiau kaip šeima, nes su kai kuriais žaidėjais žaidi daug metų. O klube kartais tu žaidi tik metus. Net jei ir daugiau, komandos draugai keičiasi, todėl sunku sukurti tą ypatingą ryšį. Tu gali turėti gerą komandą, bet su rinktine yra dar kitaip. 

– Ką gali pasakyti apie savo žmoną ir vaikus?

– Aš myliu juos. Tai geriausias man nutikęs dalykas. Mano du sūnus verčia mane stengtis ir sunkiai dirbti.

– Kaip palaikai ryšį su jais?

– Mes visą laiką naudojame „FaceTime“ programą. Kiekvieną dieną skambiname vienas kitam ir palaikome tą ryšį. 

– Beveik prieš mėnesį jūsų šeimą papildė naujas žmogus. Ar gali apibūdinti jausmą, kai tai sužinojai? 

– Tai geriausias jausmas. Nežinau ar tai galima su kažkuo palyginti. Turėti vaiką yra ypatingas jausmas.

– Būti tėčiu tau labai patinka?

– Taip, aš myliu ir mėgaujuosi žaisdamas su sūnumi bei esu labai laimingas.

– Ar esi žaidęs krepšinį ir su savo sūnumi?

– Taip, jis tikrai neblogas žaidėjas. Jis gali kažkiek pataikyti, nors jam dar tik dveji. Mano kitas sūnus galbūt irgi pamėgs krepšinį ir jie galės kartu žaisti.

– Ko tikėjaisi atvykdamas į Vilnių?

– Aš buvau pasiruošęs tiesiog atvykti ir padėti komandai laimėti. Manau, to iš manęs tikėjosi ir treneris. Tikiu, jog galiu padėti.

– Ar kalbėjai su kažkuo prieš atvykdamas čia?

– Taip, kalbėjau su žaidėjais, kurie čia žaidė. Be to, aš pats esu žaidęs prieš „Rytą“, kai tik atvykau į Ispaniją. Visada girdėjau, kad jie turi gerą komandą, puikius ir stiprius vietinius žaidėjus. Tikrai norėjau atvykti čia ir tai man yra lyg naujas iššūkis. 

– Esi žaidęs ir Latvijoje. Kokie skirtumai tarp Rygos ir Vilniaus?

– Miestai panašūs. Nemoku vietinės kalbos, todėl apie žmones daug pasakyti negaliu.  Rygoje žaidžiau prieš 4 metus. Dabar esu daug labiau patyręs žaidėjas, tad sunku kažką pasakyti.

– Galbūt jau turi mėgstamiausių vietų čia, Lietuvoje?

– Čia? Na neturiu, iš tikrųjų neturėjau daug laiko kažkur išeiti. Daug treniravomės prieš sezoną, o dabar jis jau prasidėjęs. Žaidžiame du kartus per savaitę, sunku kažkur ištrūkti.

– Tai ką visgi veiki laisvalaikiu? 

– Dažniausiai kalbu su savo šeima. Paskambinu jiems ir bandau pailsėti. Jei neišeina, tai einu pavalgyti, rasti vietų, kur galėčiau pavalgyti. 

– Ką gali pasakyti apie savo komandos draugus „Ryte“?

– Jie tikrai puikūs žaidėjai bei geri vyrukai. Nuo to laiko, kai atvykau, jie su manim gerai elgiasi ir aš jaučiuosi patogiai. Be to, jie nori laimėti, o tas džiugina. 

– Ar jie tave palaiko?

– Manau, kad taip. Jų dėka aš jaučiuosi patogiai tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. O tai labai svarbus žmogui, atvykusiam iš kitur. Tokiam kaip aš. 

– Su kuriuo žaidėju iš komandos bendrauji daugiausiai?

– Su visais maždaug maždaug panašiai. Gal su Tu ir Cameronu kalbu daugiau, nes jie kalba angliškai. Na, visi kalba angliškai, tačiau tai vis tiek truputį kitaip. 

–  Fanai matė tave praeitą savaitę, bet ką dar gali atnešti į žaidimą? 

– Aš bandau žaisti komandai, daryti tai, ką privalau. Nesistengiu daryti dalykų, kurių nemoku. Manau, jog galiu padėti komandai tuo, ką liepia treneris. Bandau duoti geriausia ir kaip minėjau, bandyti priprasti žaisti čia. Kartais dar padarau klaidų, kurių nebebus, kuomet geriau susižaisime su komandos draugais.

– Pradėsite kovas Europos taurėje. Ką manai apie „Lokomotiv-Kuban“ komandą?

– Jie visada geri, turi puikią komandą, bet manau, kad mes irgi turime komandą, kuri tikrai gali varžytis Europos taurėje. Ypač žaidžiant namuose. Čia mes turime geras galimybes nugalėti bet ką. Tikiuosi turėsime geras rungtynes ir laimėsime.

– Ar turi kokių tikslų Europos taurėje?

– Eiti į priekį, laimėti. Pergalės visuomet visus tenkina. Nesvarbu sužaidi blogai ar gerai, bet jei laimi, tai tada visiems gerai. Taigi mano tikslas yra laimėti.

– Minėjai, kad namų arena yra didelis faktorius žaidžiant, tad kaip galėtum apibūdinti fanus, atmosferą čia?

– Ji puiki. Pirmose rungtynėse atmosfera buvo triukšminga, palaikanti, o tas žaidžiant namie tikrai padeda ir suteikia daugiau jėgų. O varžovams nuo to išvykos rungtynės tampa sunkesnės.

– Ar jauti, jog sirgaliai tave palaiko?

– Žinoma, to palaikymo tikrai yra, tu gali matyti, kad žmonės įsitraukę į žaidimą. Tikiuosi jie ir toliau ateis į rungtynes bei palaikys mus.