Sunkios traumos pamokas išmokęs T. Lekūnas: „Supratau, kiek reikia įdėti pastangų, kad galėtum žaisti šį žaidimą“
Lapkričio 7 dieną „Betsafe-LKL“ čempionate įvyko viena didžiausių šio sezono sensacijų – remdamiesi vos septynių žaidėjų rotacija, Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ krepšininkai namuose parklupdė Vilniaus „Rytą“ – 82:79.
Nuo pat rungtynių pradžios priešininkams į atlapus kibusius pasvaliečius ant savo pečių tempė Tomas Lekūnas. 27-erių 198 cm ūgio puolėjas tąkart buvo nesulaikomas, o jo rūstybę vilniečiai pajautė tiek puldami, tiek gindamiesi – mačą biržietis baigė savo sąskaitoje turėdamas 29 taškus, 9 atkovotus kamuolius, 2 rezultatyvius perdavimus, 7 išprovokuotas pražangas ir 36 naudingumo balus.
Dar praėjusių metų pabaigoje apie tokį įspūdingą karjeros vakarą krepšininkas galėjo tik pasvajoti. Gruodžio 22 d. vykusiame mače atstovaudamas Panevėžio „Lietkabeliui“ puolėjas patyrė itin sunkią traumą – bandant blokuoti varžovo metimą jam išniro peties sąnarys, trūko raiščiai ir sausgyslė.
Visgi noras sugrįžti ant parketo neleido T. Lekūnui liūdėti dėl patirtos nesėkmės. Jis peržengė psichologinius barjerus ir dienas leido štanginėje, kol galiausiai rugsėjo pradžioje juo patikėjo buvusi ekipa – „Pieno žvaigždės“.
„Jei atvirai, turėjau nedaug pasiūlymų, daug kas prisibijojo traumos, – sezono pradžią prisiminė T Lekūnas. – Kiti galvojo, kad aš dar neišgijęs, viskas atrodė miglotai. Paskambino Gediminas, jis domėjosi ir žinojo, kaip aš atsistačiau ir kokia yra mano situacija, todėl buvo lengviau apsispręsti.“
Pasvaliečiai turėtų džiaugtis ištraukę laimingą kortą – kone 9 mėnesius be kamuolio praleidęs žaidėjas pastaruoju metu demonstruoja karjeros krepšinį. Lapkričio mėnesį „Betsafe-LKL“ pirmenybėse jo rodikliai buvo puikūs – vidutiniškai 20 taškų, 6,5 atšokusio kamuolio ir 21 naudingumo balas, iš toli krepšį atakuojant beveik 50 procentų taiklumu (13/28).
T. Lekūno mintys apie gerą „Pieno žvaigždžių“ atkarpą, traumos atneštą suvokimą ir sugrįžti leidusią darbo etiką – pokalbyje su LKL.lt
– „Betsafe-LKL“ čempionate laimėjote ketverias iš penkerių paskutiniųjų rungtynių, kaip apskritai vertintumėte pirmuosius naujojo sezono mėnesius?
– Visai gerai, įsižaidžiame. Atėjo keletas naujų žmonių, turbūt, kaip ir kiekvienoje komandoje, reikia palaukti, kol jie įsilies. Karoliui tai pavyko padaryti greitai, Edgarui Želioniui irgi sekasi neblogai.
Dabar kažko daug tikėtis nereikia, mes ne tokia komanda. Esmė ta, kad mes nesame nei „Žalgiris“, nei „Rytas“ ar „Lietkabelis“ – jei gerai apie save pagalvosime, atsipalaiduosime ir ne taip ateisime į rungtynes, galime pralošti ir lygioje vietoje.
– Kol kas rikiuojatės penktoje vietoje, bet turnyro lentelės viduryje komandų išsidėstymas dar gali smarkiai keistis. Suprantama, kad toli į priekį nežiūrite, bet kiek užuodžiate galimybę įsiveržti į geriausiųjų ketvertuką?
– Taip, viskas realu, dėl to ir žaidi, kad nuveiktum neeilinių dalykų. Pralošę nereaguojame į tai, kaip į tragediją, sezonas yra ilgas. Dėl pandemijos ilgai nežaidėme, o sezono pradžioje iššovė tos komandos, kurios lyg ir neturėtų būti taip aukštai. Pandemija paveikė visus taip, kad reikia laiko įsižaisti. Po naujų metų turnyrinėje lentelėje bus aiškiau nei dabar, kol kas anksti ten žiūrėti.
– Asmeniškai taip pat žaidžiate neblogą atkarpą. Jaučiatės sugrįžęs į prieš traumą demonstruotą sportinę formą?
– Taip, tai ir buvo mano tikslas, ne kažkokie pinigai. Svarbiausia buvo žaisti, tikrai žinojau, kad treneris duos pasireikšti, ypač po tokios traumos.
Tai pirma tokia sunki trauma, reikėjo pereiti ir per daug psichologinių dalykų. Nežinojau, kaip su tuo tvarkytis, bet manau, kad pavyko neblogai. Iš traumos pasiėmiau ne tiek blogų dalykų, kiek gerų. Supratau, kiek reikia įdėti pastangų, kad galėtum žaisti šį žaidimą. Turiu omeny ne gerą ar naudingą žaidimą, o apskritai žaidimą. Po to laiko man sekasi daug lengviau, nes džiaugiuosi vien žaidimu.
Kalbant apie rezultatus – dirbu, todėl negaliu sakyti, kad nesitikiu jų, bet geras žaidimas ateina pats, to net nepastebėjau ir neakcentavau, gavosi natūraliai.
– Kiek sunkus buvo etapas, kai teko gydytis traumą? Anksčiau kalbėjote ir apie Rimanto Kaukėno patirtį su sunkiomis traumomis, ar pavyko susisiekti su juo ir pasisemti žinių bei stiprybės atsistatant?
– Pradžioje galvojau, kad ieškosiu patarimo, bet po to supratau, kad esmė yra paprasta. Tu turi suprasti, kad tai jau įvyko ir negali savęs gailėti, nieko nepakeisi. Gali nebent daug dirbti ir nežiūrėti, kaip kam buvo ir kaip kas atsistatė. Esi įsitikinęs, kad atsistatysi.
Po traumos buvo labai prastos prognozės, bet manimi buvo profesionaliai pasirūpinta iš gydytojų pusės ir atsistačiau greičiau nei tikėtasi. Pagal prognozes turėjau grįžti rugpjūčio gale, o jau vasaros pradžioje pradėjau dirbti su svoriais.
Reikalinga disciplina – negali slankioti ir pernelyg daug galvoti. Tiesiog suvoki, kad jei nesportuosi, krepšinio nebežaisi arba žaisi prastai, o žemesniame lygyje to daryti nesinori. Arba žaidi aukščiausiame lygyje, arba veiki kažką kito.
– Tarpsezonis šįkart buvo neįprastai ilgas, turėjote nemažai laiko įsibėgėti, kaip praleidote vasarą, kiek reabilituojantis pavyko šlifuoti žaidimo aspektus?
– Dėl to ir rinkausi komandą, kurioje galėsiu daug žaisti, man trūko krepšinio praktikos. Fiziniai duomenys kaip tik pakilo, nes štanginėje daug dirbome su fizinio parengimo treneriu, kad kūnas būtų paruoštas žaidimui, stovykloms prieš sezoną. Visą kūną „sujungėme“.
Krepšinio įgūdžius pradėjau šlifuoti tik į vasaros pabaigą, nes rankai svarbiausia buvo stipriai atsistatyti fiziškai, negali skubėti norėdamas greičiau grįžti. Tai toks procesas, kuriame nepaskubėsi krepšinio atžvilgiu, o kalbant apie fizinį pasiruošimą, štanginėje vasarą praleidau absoliučiai kiekvieną dieną.
– Komandoje yra ir veteranų, ir jaunesnių žaidėjų, atrodo, kad legionieriai čia jaučiasi neblogai, o ir tokie žaidėjai kaip Karolis Giedraitis įneša savo indėlį. Ar galima sakyti, kad komanda nuo pat sezono pradžios yra vieninga ir gerai nusiteikusi?
– Iš praėjusio sezono liko Arvydas, atvyko Jahensas, kuris čia jau žaidęs ir žino, ko tikėtis. Tai irgi svarbūs faktoriai. Anksčiau Pasvalyje žaidėjai dažnai keisdavosi, o dabar atvažiavo čia jau buvę žmonės. Karolis atėjo iš „Ryto“ ir žinojo, kur eina. Edgaras irgi yra profesionalas, nesiskundžia sąlygomis ir žino, kad reikia dirbti, o jei turėsime rezultatą – visiems bus gerai. Niekam nėra kažkokio kultūrinio šoko, tas daug lemia.
– Turbūt įspūdingiausia tiek pačiam, tiek komandai buvo pergalė prieš „Rytą“. Kas tose rungtynėse jums pavyko taip gerai, kad sugebėjote nepaleisti varžovų ir patys smogėte lemiamu metu?
– Padėjo ramybė, kai atėjome rungtynės ir pradžioje uždavėme gerą toną. Dažniausiai būna taip, kad tokios komandos neleidžia pajusti žaidimo, o kai tai yra leidžiama, viskas vyksta taškas į tašką ir pabaigoje laimėtoją nulemia keli paprasti dalykai. Vienas ar kitas žaidėjas nugriūna dėl kamuolio ar panašiai. „Rytas“ irgi turėjo savų problemų – neturi kelių žaidėjų, problemos viduje. Esmė viena – pergalė lentelėje buvo įrašyta Pasvaliui ir niekas nesidomės – mes žaidėme šešiese ar aštuoniese, kokių problemų turi varžovai. Gera rungtynių pradžia davė daug, iškart jautėsi, kad galime – pradėjome stipriai, be jokių klaustukų, aiškiai žinodami taktiką, ypač gerai viską išpildėme ir todėl atsirado geras rezultatas.
– Rungtynės prieš Prienų „CBet“ jums irgi buvo sėkmingos, jas buvo svarbu laimėti po pralaimėjimo „Neptūnui“. Kiek tai galima vadinti tam gero žaidimo banga, ant kurios pastaruoju metu plaukiate?
– Aišku, smagu. Su „Neptūnu“ žaisdami gavome antausį vien dėl to, kad jie gerai pradėjo rungtynes. Svarbiausia, kad suvoktume, jog negalima atsipalaiduoti, viskas prasideda nuo to, kaip ateiname į rungtynes. Jei tai darysime susikaupę, viskas bus tvarkoje.