Koronavirusą įveikęs M. Gecevičius: „Pasekmės vis dar jaučiasi“

Šis sezonas Utenos „Juventus“ komandoje virto išbandymu ir visko mačiusiems krepšininkams.

Gleno Rice‘o skandalas, nesėkmingai jį pakeisti bandęs Jamelas Artisas, koronaviruso siautulys, 3x3 turnyrai, nukeltos rungtynės, Juliaus Juciko trauma – visus šiuos sunkumus uteniškiai turėjo pereiti jau pirmaisiais sezono mėnesiais.

Vienu vyriausių ekipos žaidėjų šiemet yra Martynas Gecevičius. Veterano statusą pamažu įgaunantis snaiperis neslepia – toks audringas sezono startas gerokai papurtė „Juventus“ laivą.

„Sirgdamas pragulėjau 10 dienų lovoje, savaitę prieš rungtynes su „Rytu“ mano savijauta buvo kosmose. Nebuvo lengva atsigauti, bet dabar po truputį jau jaučiasi kvėpavimo atsiradimas. Keista, kad tenka taip žaisti – ir galvai, ir kūnui tai yra kažkas nenatūralaus. Pasekmės vis dar jaučiasi“, – LKL.lt sakė M. Gecevičius.

32-ejų 193 cm ūgio gynėjas rungtyniauti į Lietuvą grįžo po vienerių metų pertraukos. Tai – jau vienuoliktasis jo sezonas šalies pirmenybėse.

Kol kas krepšininkas čia fiksuoja solidžius skaičius – vidutiniškai per rungtynes pelno 11,8 taško, atkovoja 2,7 kamuolio ir 4,7 rezultatyvaus perdavimo (geriausias rodiklis „Betsafe-LKL“ karjeroje) bei renka po 14,4 naudingumo balo.

Aukštas rezultatyvių perdavimų vidurkis byloja, jog šiemet M. Gecevičiui tenka kaip niekad daug kūrybinės naštos. Visgi jos turėtų sumažėti į Uteną atvykus įspūdingą sportinę formą iki šiol demonstravusiam Vaidui Kariniauskui.

M. Gecevičiaus mintys apie sezono startą apsunkinusias aplinkybes, V. Kariniausko atvykimą, atmosferą Utenoje ir komandos draugų reakcijas sužinojus Citadele KMT ketvirtfinalio varžovus – pokalbyje su LKL.lt.

– Po gana ilgo laiko tarpo grįžote į aikštę ir laimėjote dvi rungtynes iš eilės. Kaip atrodė tas jūsų komandos gyvenimas krepšinio?

– Atrodė sudėtingai, visa situacija buvo tokia. Patys juokiamės, kad per du mėnesius sužaidėme vos kelias rungtynes. Po to sekė karantinas, visi susirgo, pragulėję lovose su „Rytu“ žaidėme viena koja ir visiškai nepasiruošę. Kėdainiuose varžovai buvo nukraujavę, mes irgi dar pilnai neatsigavę. Buvo įdomus laikotarpis – traumos, žaidėjų kaita. Dabar vėl pradėjome sportuoti, keistas laikotarpis ir tiek.

– Šiemet komandoje jau buvo koronaviruso atvejų, keli žaidėjai dalyvauja 3x3 turnyruose, buvo ir traumų. Kiek visos šitos sąlygos apsunkina jūsų darbą?

– Kol kas apsunkina. Pradėjome neblogai, laimėjome, ką turėjome laimėti ir viskas buvo gerai, bet po to atėjo traumos, žaidėjų kaita, 3x3 turnyrai, koronavirusas – labai daug įvykių ir tai mums viską apsunkino. Treniruotėse net negalėjome žaisti 5 prieš 5, nes trūko žmonių, todėl žaidėme 4 prieš 4. Tai nėra tas pats ir to žaidybinio ritmo trūko.

Sužaidę su „Neptūnu“ dababr vėl turėsime pertrauką. Į varžybinį ritmą grįšime tik po naujų metų, kai sausį turėsime daugiau rungtynių, bet klausimas, ar vėl nebus netikėtumų. O tai, kad  šiuo metu neturime to ritmo, yra natūralu ir suprantama.

– Neseniai prie jūsų prisijungė V. Kariniauskas, kiek daug gaunate su jo atėjimu į komandą? Kur jums pačiam asmeniškai atriša rankas tokio įžaidėjo buvimas?

– Per pirmą treniruotę pasimatė, kad viskas žaidime pasikeis. Iki šiol žaidėme be visiškai tikro įžaidėjo arba tik su vienu. Kas persivarė kamuolį per aikštę, tas, o dabar jaučiasi, kad turime įžaidėją. Lengviau ir mums, metikams. Manau, kad visus mus jis padaro geresniais, yra geroje formoje, gerai įžaidinėja ir užsibaigia atakas pats. Nėra klausimų, kad tai buvo teisingas sprendimas.

– „Juventus“ komandoje didžioji dalis žaidėjų yra likusi iš pernai, o iš šono atrodo, kad rūbinės atmosfera pas jus yra puiki. Kaip pats apibūdintum darbą su šiais vyrukais, kaip atrodo komandos gyvenimas?

– Prieš pasirašydamas sutartį žinojau daugumą žaidėjų, bet su niekuo nebuvau žaidęs ir gerai nepažinojau. Nežinojau, ko laukti, o atvažiavęs jau per pirmąją savaitę įsitikinau, kad liūdna nebus – yra linksmų ir gerai nusiteikusių veikėjų. Rūbinėje viskas gerai, linksma, kartais netgi per daug. Bet geriau taip negu kažkas nekalbėtų ar nejuokautų.

Visi gerai sutariame, nors aikštėje būna visko. Kažkiek vienas kitą apraminame – daug charakterių, bet vienas prie kito esame pripratę, ypač tie, kurie kartu žaidžia nuo seniau. Žinome, ko galime laukti vieni iš kitų. Emocijos yra reikalingos, be jų būtų sunku treniruotis.

– Jūsų komandoje yra nemažai panašaus amžiaus krepšininkų, o pats ar jau spėjai apsiprasti su tuo veteranišku statusu?

– Visi juokiasi, nes sako, kad per anksti pradėjau žaisti profesionaliai ir mane dabar vadina veteranu. 32 metai žaidėjui skamba dar ne taip veteraniškai. Nesu jaunuolis, viskas yra normalu, todėl tai nežeidžia, man tinka ir tame nieko blogo nematau.

– Kiek svarbus faktorius vasarą renkantis klubą buvo žaidimas Lietuvoje? Galbūt likusią karjeros dalį siekiate praleisti būtent čia?

– Nėra taip, kad noriu žaisti tik Lietuvoje. Žiūriu į pliusus ir minusus, o šiemet pliusų gerokai daugiau buvo liekant Lietuvoje. Turime du vaikus, o vyresnioji jau turi eiti į darželį. Utena buvo arčiausiai Vilniaus – nusprendėme su žmona, kad tai bus tinkamiausias sprendimas.

Pagal tai, kaip viskas vyksta, atrodo, kad neklydome. Nėra jokio gailesčio, kad nevykau į užsienį. Žaidžiu geroje komandoje, geroje atmosferoje, arti Vilniaus. Su dabartine koronaviruso situacija galima sėdėti namie ir tai yra geriau nei būti užsidarius užsienyje.

– Citadele KMT ketvirtfinalyje burtų ceremonijoje ištraukėte „Rytą“. Kokios buvo komandos draugų reakcijos?

– Tuo metu turėjome treniruotę ir žinojome, kad Eimantas Skersis trauks burtus. Ilgą laiką sakėme, kad nesvarbu, ką ištrauktų, bet tik ne „Rytą“. Treniruotės viduryje sužinojome, kad ištraukėme būtent juos. Man tai yra pirmas kartas, bet yra žmonių, kurie tokį ketvirtfinalį žais jau trečią ar penktą kartą. Tokie jau yra tie burtai, buvo galima gauti kažką geresnio, bet yra, kaip yra – pasirinkti negalima.

– Žaidimas prieš buvusią komandą jums asmeniškai yra kažkuo ypatingas?

– Dabar žaidžiant prieš „Rytą“ jau nėra sentimentų. Žaidėjų ar trenerių iš mano laikų nelikę, nėra jokio papildomo jaudulio.

– „Rytas“ šiuo metu neatrodo kaip barjeras, kurio negalėtumėte peržengti. Kur galite ieškoti kabliukų vilniečių žaidime, kurie leistų kovoti dėl pergalės? Ko galima pasimokyti iš šį sezoną patirtų dviejų pralaimėjimų prieš šią komandą?

– Pirmosiose rungtynėse buvome be įžaidėjo ir mus paprastai apibėgo. Antrąsias žaidėme tik išlipę iš lovų, todėl irgi negalima daryti išvadų. Jie dabar turi problemų dėl traumų ir viruso, bet vis tiek yra labai pavojinga komanda su daug ginklų. Patys turėdami Vaidą būsime pasikeitę, jis duos daug naudos prieš „Rytą“. Bandysime išnaudoti savo pranašumus ir daryti kuo mažiau klaidų. Tai nėra neįveikiama komanda. Taurės rungtynėse yra kitoks spaudimas, čia turi būti maksimaliai susikaupęs.

– Pats būdamas Pirėjo „Olympiakos“ žaidėju buvote Eurolygą nustebinusių žygių dalimi. Kokios savybės tampa svarbiausios žaidžiant prieš favoritais laikomus varžovus?

– Tai lemia kovingumas ir tikėjimas, kad gali tai padaryti. Yra daug psichologinių dalykų. Galvodamas, kad neturi šansų, neturi prasmės eiti į aikštę, nes iškart pasiduodi. Nusiteikimas ir gera rungtynių pradžia duoda daug. Tau atsiriša rankos, o favoritas gauna smūgį ir jam žaisti staiga tampa žymiai sunkiau.