K. Lukošiūnas – apie pralaimėtą tritaškių konkursą P. Jankūnui ir M. Grigonį NBA lygoje

„Betsafe-LKL“ čempionate užtikrintai pirmaujantis Kauno „Žalgiris“ gyvena įtemptu ritmu, tačiau klubo krepšininkai spėja ne tik rungtyniauti aukščiausiame lygyje, bet ir pabendrauti su savo gerbėjais ir krepšinio sirgaliais.

Vis svarbesniu vaidmeniu „Žalgiryje“ besimėgaujantis snaiperis Karolis Lukošiūnas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) „Facebook“ paskyroje tiesioginės transliacijos metu sutiko atsakyti į žiūrovų klausimus ir papasakojo kelias dar iki šiol niekam negirdėtas istorijas.

23 metų 195 cm ūgio krepšininkas atskleidė savo atvykimo į „Žalgirį“ istoriją, įvardijo labiausiai gyvenime įsiminusias rungtynes, atsakė į nuolatinius palyginimus su Artūru Milakniu, taip pat papasakojo, kaip kartą pralaimėjo tritaškių konkursą prieš komandos kapitoną Paulių Jankūną, įvardijo komandą, kurioje NBA lygoje galėtų rungtyniauti Marius Grigonis ir prisiminė, kaip kartą buvo „nulaužta“ jo paties „Instagram“ paskyra.

– Karoli, visų pirma, ar komanda iš tiesų jaučia didelį krūvį rungtyniaudama tokiu tempu?

– Aš šiek tiek mažiau žaidžiu, tai man to krūvio tiek nesijaučia. Bet tie, kurie Eurolygoje žaidžia po 20-30 minučių, tai savaitgalį jau matosi iš jų veidų, kad nelabai jau nori žaisti. Bet tada būtent mes, jaunimas, turime pasitempti, duoti energijos, kad vyresni pailsėtų.

– O kaip jūs pats atsidūrėte „Žalgiryje“, ar jums tai buvo netikėtas pakvietimas?

– Nebuvo labai netikėta, į sezono pabaigą agentai pranešė, kad „Žalgiris“ domėjosi manimi. Vasarą prisijungiau į stovyklą, turbūt joje kažkiek manimi pasidomėjo, pažiūrėjo, kaip atrodau. Tikėjausi, kad žaisiu Prienuose, bet pasiliko mane Kaune, tuo aš ir džiaugiuosi.

– Sirgaliai jus jau įprato lyginti su Artūru Milakniu. Tai – papildoma motyvacija?

– Malonu, kad lygina su juo. Vis tiek jis ir LKL rekordininkas, ir Eurolygoje visi matome, kaip atrodo. Malonu, be abejo. Norėčiau pasiekti kažką panašaus ir pats ateityje.

– Galbūt teko išsiaiškinti, kuris iš jūsų taiklesnis?

– Tiesioginės dvikovos vienas prieš vieną neturėjome.

– Neseniai įvyko Citadele Karaliaus Mindaugo finalo ketvertas. Sulaukėte nemažai pagyrų iš trenerio Martino Schillerio. O kaip jūsų akimis prabėgo tas savaitgalis Panevėžyje?

– Neblogai. Kaip ir treneris minėjo, buvo iškritusių žaidėjų, aš užpildžiau tas minutes. Reikėjo susiginti, pataikyti savo metimus, nedaryti daug klaidų. Stengiuosi padaryti tai, ko prašo treneris.

– O „Betsafe“ snaiperių konkurse būtumėte pasirodęs geriau, nei Artūras Milaknis?

– Manau, kad taip (juokiasi – aut.). Po finalo buvo replikų, patraukėme per dantį. Bet štai matome, kad visko pasitaiko ir geriausiems.

– Ar stipriai jaudinotės prieš savo debiutą Eurolygoje?

– Praėjusį sezoną išbėgau likus gal minutei. Reikėjo tinkamai prasižengti, stipriai netrukdyti komandai. Bet kai 15 tūkstančių žmonių žiūri, tai kojos tikrai padreba, ypač laukiant to išėjimo į aikštelę. Bet kai išeini, viskas pasimiršta. Beje, dar reikia mokėti ir prasižengti vietoje ir laiku (juokiasi – aut.). Geras jausmas, fantastika. Dar pataikiau šimtinį tašką, tai viskas labai gražiai susidėjo į vieną.

– Kokio amžiaus būdamas supratote, kad jums tinkamiausias – snaiperio vaidmuo?

– Nebuvo taip, kad supratau. Visą gyvenimą žaidžiau atakuojančiu gynėju. Mano ir tėvai nebuvo aukšti, tai viskas pagal logiką. Turėjau taiklią ranką, mesdavau iš vidutinio nuotolio užtikrintai. Kartu su krepšinio evoliucija viskas perėjo prie tritaškių.

– Ką galite pasakyti apie „Nr.1“?, - paklausė Rokas Jokubaitis.

– Pats geriausias centras mūsų komandoje yra numeris vienas (juokiasi – aut.).

– Koks jūsų ryšys su kitais jaunais žalgiriečiais – R. Jokubaičiu, Mareku Blaževičiumi?

– Taip, palaikome ryšį, mes vis tiek jaunesni komandoje, tai kartu ir laiką leidžiame.

– Kuris iš jūsų trijulės yra pats netaikliausias?

– Marekas dabar gerina viską, tai bus matyti, reikės pasivaržyti kurią dieną (šypsosi – aut.).

– Kurios rungtynės jums gyvenime įsiminė labiausiai?

– Debiutas LKL tikrai įsiminė Šiauliuose. Ten geras sezonas komandai buvo, net nesitikėjau žaisti. Treneris Antanas (Sireika – aut.) išleido į aikštelę, iškart įmečiau tritaškį, atsirado pasitikėjimas savimi. Tos rungtynės labai įsiminė, o daugiau tokių itin įsiminusių rungtynių gal kol kas nebuvo.

– Kiek daugiausiai tritaškių esate pataikęs per vienerias rungtynes?

– Regioninėje krepšinio lygoje (RKL) vienuolika arba dvylika, o Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) apie dešimt.

– Grįžkime prie palyginimo su A. Milakniu. Pasikalbate su juo, kad ateityje jį pakeisite?

– Tai ką jis dabar sakys: „Ateik, mane pakeisi“?. Ne, jis irgi žaidžia krepšinį, nori žaisti kuo ilgiau. Čia mano motyvacija turi būti jį pakeisti, o ne jo, kad aš jį pakeisčiau.

– Papasakokite istoriją apie tritaškių konkursą prieš Paulių Jankūną...

– Praėjusiais metais mesdavome su Jankiu tritaškius – reikia dešimt įmesti tritaškių iš skirtingų vietų. Kuris mažiau metimų panaudoja, tam geriau, tas laimi. Svarbu, kad dešimt tritaškių įmestume iš penkių skirtingų pozicijų. Tai tenka prisipažinti – man teko pralaimėti Jankiui paskutinėje pozicijoje.

– Ką reiškia jūsų judesys ranka, tarsi diržo rodymas, po taiklių metimų?

– Niujorko „Knicks“ žaidė toks Steve‘as Novakas, per NBA2k žaidimą sumečiau su juo gal 50 taškų, pradėjau domėtis, kas jis toks. Bėgant laikui kažkaip prilipo man jo tas judesys, nuo tada naudoju ir pats.

– Kuriam komandos draugui pralaimėtumėte tritaškių konkursą?

– Reiktų tokį konkursą padaryti, kad kiekvienas pamėtytų. Manau, kad labai daug kam nepraloščiau. va, Jankūnui pralaimėčiau (juokiasi – aut.), Milas, Grigonis, Lukas gerai meta. Thomasas, jei susikaupia. Nemažai pas mus gerai metančių.

– Kada supratote, kad bendrai krepšinis – tai jūsų kelias?

– Kai buvau moksleivis, nebuvau super talentas, bet visada turėjau mintyse krepšinį, visada jaučiau, kad krepšinis bus mano gyvenime. Galvojau, kad krepšinis man. Manau, kad didelis tikėjimas leido tai pasiekti, laiptelis po laiptelio.

– Ar esate įdėjęs į krepšį?

– Esu per apšilimą, per treniruotes įdėjęs. Nesu dėjikas, bet tikrai galiu įdėti.

– Ką savo maišelyje išlipdamas iš komandos autobuso nešiojasi R. Jokubaitis?

– Rankšluosčiai ten būna sudėti, o šiaip nežinau, kas ten viduje. Jaunimas arba tašę stumia arba rankšluosčius neša, tai pasiskirstome.

– Ar jūsų akimis M. Grigonis galėtų žaisti NBA?

– Manau, kad taip. Turėdamas tam tikrą vaidmenį, tikrai galėtų. Ypač komandoje, kuri remiasi labiau europietišku krepšiniu, pavyzdžiui Jutos „Jazz“.

– Kas nutiko su jūsų „Instagram“ paskyra?

– Taip taip, buvo iš Turkijos draugeliai kažkokie prisistatę (juokiasi – aut.).

– Kiek daugiausiai tritaškiu iš eilės esate įmetęs?

– Per apšilimą nuo dvidešimties iki trisdešimties iš eilės esu tikrai pataikęs. Bet po to rungtynėse nieko nepataikiau. Turbūt išmėčiau viską (juokiasi – aut.).