Panevėžyje svajonę žaisti kartu įgyvendinę Giedraičiai: aiškintis santykius 1x1 nustojome po krauju pažymėtos kovos

Broliai Lavrinovičiai, broliai Valinskai, o dabar – broliai Giedraičiai. Panevėžio „Lietkabelio“ komanda išlaiko broliškas tradicijas.

„Vaikystėje svajojome žaisti kartu“, – pripažįsta Dovydas, kuriam ši sezonas – debiutinis Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), kadangi šis ketverius metus praleido Madrido „Estudiantes“ sistemoje.

LKL.lt svetainei broliai Dovydas ir Karolis išsamiai pasakojo apie savo kelią krepšinyje.

Šis sportas jųdviejų gyvenime atsidūrė ne atsitiktinai. Dovydo ir Karolio tėtis – „Betsafe-LKL“ legenda Andrius Giedraitis. Būtent jis vaikams rodė, ką reiškia sportininko kasdienybė, sunkus darbas ir jo duodami rezultatai.

„Keliaudavome kartu su juo, kol jis žaidė – tiek į Belgiją, tiek į Lenkiją, lankydavomės ir kitose šalyse. Tada nelabai suprasdavau, kas tai yra, nes man buvo tik 4–5 metai ir dar mažiau. Mes į tai reagavome kaip į paprastą vietos pakeitimą. Suprasdavome, kad vykstame į kitą šalį, bet nesureikšmindavome, kad tai – kažkas tokio. Vėliau norėjome važiuoti kartu, bet tėvai norėjo, kad eitumėme į mokyklą Lietuvoje, tad tik per atostogas aplankydavome tėtį.

Matėme tikrą krepšininko gyvenimą, kaip jis ėjo į treniruotes, lankydavomės rungtynėse, todėl ten ir prasidėjo ryšys su krepšiniu, kuris tęsiasi iki dabar“, – prisiminė vyresnysis Andriaus sūnus Karolis.

Tuo tarpu 21-erių Dovydas vaikystėje buvo susidomėjęs kita sporto šaka – tenisu, tiesa, jame neužsibuvo.

„Pirmiausiai pradėjau žaisti tenisą, tik po to nuėjau į krepšinį. Kažkada, kai buvau mažesnis, televizoriuje pamačiau, kad žaidžiamas tenisas. Visai patiko, bet iš pradžių, aišku, nieko nesupratau. Nuėjęs į pirmą treniruotę apsiverkiau, nes nepatiko (Šypsosi).

Tada mama pasakė, kad pabandome nueiti į antrą treniruotę pas kitą trenerį – ten viskas pasikeitė ir ėmė patikti. Galvojau, kad pradėsiu žaisti tenisą ir būsiu tenisininkas, bet gavosi truputį kitaip. Tiek brolis, tiek tėtis visada buvo su kamuoliu rankose, todėl, manau, tai ir pastūmėjo į priekį“, – posūkį krepšinio link prisiminė D.Giedraitis.

A.Giedraitis sportbačius ant vinies pakabino 2009 metais. Tuo metu Karoliui buvo vienuolika metu, Dovydui – devyneri. Sūnų atsiminimai apie tėvą aikštėje – migloti, tačiau yra įstrigę keli ryškesni momentai.

„Buvau labai mažiukas, daug nepamenu, bet gal labiausiai įsiminė, kai tėtis baigė karjerą Prienuose, vyko NKL finalo ketvertas su Pakruoju, epizodus iš ten atsimenu“, – pasakojo Dovydas.

„Kaip vaikas visas rungtynes žiūrėdavau, tuo metu labai domėjausi, galėjau išvardinti visus LKL krepšininkus, nebuvo sunku. Man labai patikdavo pamėtyti po rungtynių, tuo metu įsivaizdavau, kad žaidžiu kaip ir profesionalūs krepšininkai“, – šypsojosi Karolis.

Anksti skambantis žadintuvas, tamsus ir šaltas rytas, miegas pakeliui į sporto salę bei treniruotės prieš pamokas – taip vaikystėje atrodė Dovydo ir Karolio kasdienybė. Nuo ankstyvo amžiaus tėtis Andrius skiepijo vaikams discipliną ir suvokimą, kad norint pasiekti rezultatų, reikia noro ir sunkaus darbo.

„Treniruodavomės tiek krepšinio mokyklose, tiek rytais prieš pamokas su tėčiu ir Karoliu. Kai būdavo geras oras, visada eidavome ir į lauką pabūti su krepšinio kamuoliu“, – pasakojimą pradėjo Dovydas.

„Tėtis buvo iniciatorius, kuris pradžioje truputį vertė eiti į rytines treniruotes. Vis tiek buvome vaikai, keltis prieš pamokas valandą–pusantros, treniruotis, ypač žiemą, kai tamsu... Būdavau futbolo sirgalius, mėgdavau pažiūrėti Čempionų lygą, bet man neleisdavo žiūrėti antro kėlinio, nes ryte reikėjo anksti keltis, važiuoti per visą Vilnių į salę, treniruotis, eiti į mokyklą. Praėjo metai–dveji, pripratome, patys supratome, kad tai yra reikalingas dalykas, tad esame už tai dėkingi“, – savo prisiminimais dalijosi Karolis.

Ar tokia rutina nebuvo vaikams sukėlusi noro viską mesti?

„Gal minčių ir buvo kilę, nemeluosiu, kartais ir mašinoje prieš rytinę treniruotę rasdavau laiko pamiegoti. Žiemą būdavo sunkiausia, būdavo minčių: gal nereikia, gal pamiegame, gal pavargęs, gal pasakyti kažką, kad nevažiuotume. Bet vis tiek važiuodavau“, – pripažino Dovydas.

Tiesa, bene pagrindinis dalykas, kurį Andrius skiepijo vaikams, buvo suvokimas, kad visa tai reikalinga ne tėvams, o būtent jiems patiems.

„Tėtis nebuvo nei labai griežtas, nei labai nuolaidžiaujantis. Patys suprasdavome, kad reikia treniruotis, nes kitaip apgaudinėsime tik save. Jis sakydavo: „Nenorite – nedarykite, neprivalote. Bet jei atvažiavome, gal išnaudokime laiką teisingai. Mesti nereikalingus metimus, daryti nereikalingus judesius – nei nauda man, nei jums“. Aišku, kai reikia jis būdavo ir griežtas, bet jis leisdavo mums suprasti, kad patys turime to norėti ir daryti“, – sakė vyresnysis Giedraičių sūnus Karolis.

Dažnai vaikams, o ypač – paaugliams nėra lengva įsiklausyti į tėvų patarimus, tačiau Dovydas sako, jog visi tėčio įvardinti niuansai jam padėjo ne tik ankstyvoje karjeros stadijoje, bet ir pastaraisiais metais Madride, rungtyniaujant Ispanijos pirmenybėse.

„Visada po rungtynių, tiek kai buvau Ispanijoje, tiek dabar, aptardavome jas, jis papasakodavo, kas gerai, kas blogai, akcentuodavo kiekvieną detalę. Gal po sunkesnių rungtynių tai ir nėra labai malonu, bet tu vis tiek supranti, kad tavo tėtis buvo krepšininkas, supranta krepšinį ir nori tik gero tau. Tu stengiesi įsiklausyti ir pradedi galvoti, kad ateityje reikia atsižvelgti ir į tai, ką sakė treneris, ir tai, ką sakė tėtis“, – mano D.Giedraitis.

Abu broliai tais pačiais 2016 metais žengė į Nacionalinę krepšinio lygą (NKL), o vėliau jų karjeros keliai ėmė skirtis. Karolis liko tobulėti Vilniaus „Ryto“ sistemoje, tuo tarpu Dovydas, būdamas vos 16-os, pasirašė kontraktą su Ispanijos ekipa.

„Aš manau, kad asmeniškai tai buvo labai didelis žingsnis mano gyvenime. Išvažiavau būdamas 16 metų į visiškai naują aplinką. Nemokėdamas nei kalbos – nieko, be tėvų. Reikėjo viską daryti savarankiškai. Jau po pirmų metų aš beveik pilnai išmokau kalbą, fiziškai sutvirtėjau, pradėjau greičiau žaisti, priimti sprendimus. Manau, kad išvykimas buvo geras žingsnis mano karjeroje“, – pripažįsta Dovydas, kuriam antrina ir brolis, pamatęs, kaip staiga jaunėlis iš vaiko tapo suaugusiu vaikinu.

„Kai buvau jo metus nematęs, jis grįžo labiau subrendęs, savimi pasitikintis. Matėsi, kad labai pasikeitęs fiziškai, jis paragavo savarankiško gyvenimo ir tai jautėsi tiek bendravime, tiek gyvenimiškose situacijose. Gal čia buvo ir momentas, kai jis iš vaiko perėjo į suaugusį“, – pripažįsta Karolis.

Būtent tada, kai Dovydo potencialas ėmė atsiskleisti ir šis patraukė Madrido ekipos dėmesį, brolių jėgos aikštėje ėmė apsilyginti. Dovydas visada buvo vedamas motyvacijos įrodyti, kad gali būti geresnis už vyresnįjį Karolį, o šis nenorėjo pasiduoti.

„Sunku. Atrodė, Dovydas žemesnis, silpnesnis, bet kai išvyko į Ispaniją, jis grįžo labai sutvirtėjęs, fiziškai jį apstumdyti tapo jau sunkiau. Atsirado ir didesnė motyvacija: broliui nesinori nusileisti, ypač jaunesniam, kurį, atrodo, anksčiau apžaisdavai lengviau, o dabar reikia daugiau įgūdžių. Buvo smagu dėl brolio, kai jis taip tobulėjo, bet tuo pačiu pačiam nesinorėjo nusileisti ir norėjosi parodyti, kad nepasivysi tu manęs“, – šypsojosi Karolis.

„Lietkabelyje“ rungtyniaujantys broliai pasakoja, kad dar ne taip seniai aiškinosi santykius aikštėje, bet po krauju pažymėtos akistatos nusprendė, kad tokias kovas reikėtų palikti praeičiai. Būdavo ir kraujo, ir ašarų – šypsosi Giedraičiai, prisiminę vykusias dvikovas.

„Paskutinė mūsų dvikova 1x1 buvo per pirmąjį karantiną, kai brolis grįžo į Lietuvą. Nusprendėme, kad reikia išsiaiškinti. Kai mes žaidžiame, vienas kitam nenuolaidžiaujame. Brolis kibiau pasigynė, aš dariau klaidinantį judesį ir susimušėme kaktomis. Dovis atsikelia, žiūriu – visas kruvinas. Buvo praskeltas antakis.

Tada nusprendėme, kad gal nebereikia mums varžytis taip, kaip varžėmės būdami vaikai, reikia vienas kitą labiau pasaugoti. Nuo to laiko nežinau, ar dar žaidėme 1x1. Metimuose varžomės, bet tokios kontaktinės kovos su pilna gynyba nebuvo.

Anksčiau būdavo, kad ir susipykdavome, ir nesikalbėdavome 2 dienas dėl paprastų krepšinio dalykų, kur atrodė, turi išgaruoti labai greitai, o mes priimdavome rimtai“, – abiejų kovingą charakterį nupasakojo Karolis.

Progą išvykti į užsienį turėjo ne tik jaunesnė Giedraičių atžala, bet ir Karolis, kuris galiausiai pakeitė sprendimą kone paskutinę minutę.

„Turėjau ir labai svarsčiau variantą vykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), jau buvau vos neišvažiavęs, bet taip gavosi, kad gavau netikėtą pasiūlymą ir manau, kad pasirinkau teisingai. Gal būčiau pradingęs Amerikoje – kas ten žino. Džiaugiuosi, kaip viskas susiklostė“, – svarsto „Ryto“ sistemoje tobulėjęs K.Giedraitis.

Šie metai – pirmieji, kada Karolis ir Dovydas turi galimybę rungtyniauti vienoje komandoje. Tokią „Lietkabelio“ suteiktą galimybę broliai labai vertina. Beje, Karolis Panevėžio ekipai trumpai yra atstovavęs ir anksčiau – 2018–2019 m. sezone.

„Jau kai buvome mažesni, svajojome žaisti kartu. Esame žaidę 1–2 rungtynes vienas prieš kitą, bet kartu žaisti neteko. Kai sužinojome, kad rungtyniausime kartu, abu labai apsidžiaugėme.

Karolis papasakojo, kad treneris Čanakas yra geras, supranta krepšinį, yra buvęs žaidėjas, tad pastatys mane į gerą padėtį. Gal iš Madrido grįžus tai bus truputį mažesnis miestas, bet Panevėžyje yra viskas, ko reikia“, – šypsojosi Dovydas.

„Etapas „Lietkabelyje“ man buvo pirmas šuolis į LKL, tad emocijos buvo didelės. Iš NKL ateiti į LKL, pamatyti kitą lygį, aukštą žaidėjų lygį, buvo vau. Smagu, kad „Lietkabelis“ kryptingai dirba ir tęsia geros organizacijos modelį. Viskas yra laiku ir vietoje, neturiu jokių nusiskundimų“, – džiaugėsi į Panevėžį grįžęs gynėjas.

Kartu sportuoti laisvalaikiu, leisti laiką kartu už aikštės ribų ir sėdėti prie šeimyninio stalo yra viena, tačiau dirbti vienoje komandoje bei kautis dėl minučių tarpusavyje – kita. Vis tik broliai pripažįsta – tai jiems yra iššūkis, kuris kol kas atsiliepia tik teigiamai bei abu juos verčia tobulėti vis labiau.

„Kol kas trūkumų žaidžiant su broliu tikrai nematau, yra tik privalumai. Vis tiek esame vienos pozicijos žaidėjai, todėl turime įrodinėti, kas bus aikštelėje per rungtynes, dėl to kovojame treniruotėse. Manau, kad tai į naują mums abiem“, – mano Dovydas.

„Faktas, kad kovojame vienas su kitu dėl žaidybinio laiko, bet kai broliui sekasi, negali būti liūdnas, net jei nesiseka tau. Tai vis tiek yra brolis. Žinau, kad laiką atiduodu ne kažkam kitam, o broliui. Net ir per treniruotes žaisdami, jei kažkas pamiršta derinį, paklausiame vienas kito, žinau, kad brolis specialiai neteisingai nepasakys“, – antrina Karolis.

Kol kas „Betsafe-LKL“ pirmenybėse Karolis spėjo sužaisti du mačus, kuriuose per 10 minučių pelnė po 3 taškus, atkovojo 0,5 kamuolio, atliko tiek pat perdavimų ir rinko po 1 naudingumo balą. Dovydo statistika per 22 minutes siekia 7,8 taško, 2,2 atkovoto kamuolio, 2,8 rezultatyvaus perdavimo ir 9,2 naudingumo balo.

„Lietkabelis“ kol kas spėjo pasiekti dvi pergales per penkerias „Betsafe-LKL“ rungtynes. Dovydas ir Karolis mano, kad nepaisant ne paties geriausio starto, tikslai Panevėžyje yra ambicingi.

„Komandos yra tokios, su kuriomis visomis reikia žaisti, nėra silpnesnių, kur atvyksi ir viena koja apžaisi. Visos rungtynės svarbios, su visais reikia kautis, todėl sezonas bus ilgas“, – sako „Betsafe-LKL“ debiutantas Dovydas.

„Tikslai yra aukščiausi – tiek komandiniai, tiek asmeniniai. Negalime sakyti, kad tiktų tokia ar tokia vieta. Jei esi sportininkas, natūralu, kad tikslas yra laimėti kuo daugiau rungtynių ir kuo geriau pasirodyti. Manau, kad jei komandai gerai sekasi turnyruose, tau irgi seksis gerai, o jei seksis blogai – pats irgi nepasieksi gerų rezultatų“, – pridėjo Karolis.

Abu broliai kukliai šneka apie save, tačiau kiek drąsiau – vienas apie kitą. Tiek Karolis, tiek Dovydas vienas kitam link svarbiausių dalykų – sveikatos ir galimybės parodyti šį sezoną, ko yra verti.

„Labai tikiuosi, kad Karoliui šis sezonas virs laipteliu aukštyn. Vis tiek, antras sezonas „Betsafe-LKL“, tad manau, kad jis gali atsispirti ir kilti į dar aukštesnį lygį. Nežinau, užsienis, „Rytas“, „Žalgiris“, „Lietkabelis“, kuris irgi Europos taurės klubas. Manau, nuo šio sezono bus tik aukštyn“, – viliasi Dovydas.

„Svarbiausia, kad nebūtų traumų, nes jos stabdo viską. Gali norėti ir siekti, bet jei negali žaisti, tai yra sunkiausia. Žinau, kad Dovis gali ir moka gerai žaisti, bet norėčiau, kad jis išvengtų traumų ir parodytų save, tegul žaidimas kalba už jį, tai bus geriausia“, – pokalbį baigė Karolis.