M. Normantas – apie „Ryto“ veidą, debiutą Lietuvos rinktinėje ir artėjantį mūšį su „Žalgiriu“

Trylika pergalių iš eilės, kova dėl vietos pačioje turnyro lentelės viršūnėje ir vos vienas pralaimėjimas iki šiol. Toks yra dabartinio Vilniaus „Ryto“ paveikslas „Betsafe-LKL“ čempionate. Sostinės ekipai tokius rezultatus padeda pasiekti ir vis svarbesnį vaidmenį komandoje atliekantis Margiris Normantas.

Praėjusiame sezone, dar žaisdamas Panevėžio „Lietkabelio“ komandoje, M. Normantas tapo „Metų proveržiu“. Įspūdingas sezonas jį iškart sugrąžino į gimtąjį Vilniaus miestą – gynėjas antrą kartą grįžo į „Rytą“.

25 metų krepšininkui šis pergalėmis nusėtas sezonas sostinėje – lygiai taip pat sėkmingas. Po 23 minutes žaidžiantis M. Normantas prie komandos pasirodymo prisideda 9,5 taško, 3,1 rezultatyvaus perdavimo ir 9,7 naudingumo balo vidurkiais.

Kalbėdamas su LKL.lt krepšininkas pripažįsta – dabar, kai rezultatai tokie geri, komandos viduje iš tikrųjų jaučiamas pakylėjimas

„Kol komanda laimi, tol viskas gerai. Viskas labai paprasta. Nuotaikos komandoje ir aplink ją yra labai geros. Tas akivaizdu ir smagu būti to dalimi“, – sakė M. Normantas.

Vilnietis savo miesto komandą jau spėjo pamatyti visokią. Vienu metu vien žaidimas joje atrodė kaip svajonė, vėliau teko ją ir palikti, o dabar, sugrįžus ir į ekipą ir į pergalių kelią, M. Normantas kalba apie gerą balansą ir komandos draugus kovotojus.

„Dabartinis „Rytas“ yra alkanesnis gynyboje. Turime ir gerai nušlifuotą branduolį. Arnas Butkevičius likęs, Gytis Radzevičius antrą sezoną čia, Maurice’as Ndouras, Ivanas Buva – visi jie yra kovotojai, visi atiduoda viską komandai. Geras balansas tarp lietuvių ir užsieniečių kovotojų“, – sakė krepšininkas.

Plačiau apie dabartinį „Rytą“ M. Normanto akimis, krepšininko debiutą Lietuvos rinktinėje ir artėjantį mūšį su Kauno „Žalgiriu“ – interviu:

– Kaip jūs pats manote, kas formuoja tą gerą branduolį komandoje, apie kurį užsiminėte?

– Sporto direktorius su treneriu atliko tikrai gerą darbą. Jie rinkosi žaidėjus su gerais charakteriais. Aš nesakau, kad tai unikalus atvejis, nes „Lietkabelyje“ irgi buvo gera rūbinė. Bet tai labai svarbu komandai. Rūbinė persikelia ir į aikštelę, tas jaučiasi.

– Ką jums reiškia būti šios komandos dalimi?

– Visų pirma, man labai gera dėl to, kad esu vilnietis ir atnešu savo indėlį į miesto komandą. Gera žinoti, kad galiu padėti savo komandai. Tai geras jausmas, už kurį esu dėkingas ir treneriui – jis atranda stipriąsias puses, labai pasitiki. Kol viskas pavyksta, tol labai lengva kalbėti, bet reikia tikėtis, kad taip ir liks ateityje.

– O prieš kiek laiko jūs supratote, kad visa tai gali būti realu? Kada supratote, kad gyvensite iš krepšinio?

– Tikrai dar nesukaupiau tiek daug patirties, kad galėčiau kalbėti apie jaunystės laikus. Aš tik prieš kokius šešerius, gal septynerius metus supratau, kad galiu žaisti krepšinį, kažką jame pasiekti. Todėl dabar galiu pasakyti tik viena – viskas susideda į darbą ir į sėkmę, jei paminėtume traumų faktorių.

– Būdamas dar jaunesnis, žaisdavote Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos rinktinėje. Tada neatrodė, kad tai – kelio pradžia?

– Ne, ne, tada aš nieko negalvojau. Savo malonumui su draugais pažaisdavau, kartais pasisekdavo. Aišku, visada lankiau krepšinio mokyklas, pas gerus trenerius patekdavau. Viskas palaipsniui taip ir išsivystė.

– O jūs žinote dar bent vieną Lietuvoje žinomą Margirį?

– Ne, kiek galvoju, tiek neprisimenu jokio kito Margirio. Bent krepšinyje tai tikrai nesugalvoju.

– Neseniai įvyko ir ilgai lauktas jūsų debiutas Lietuvos rinktinėje. Kaip atrodė tas pirmasis kartas vilkint Lietuvos marškinėlius?

– Didelių lūkesčių rinktinėje aš niekada neturėjau. Vienintelis lūkestis – būti joje. Džiugu, kad priaugau tokį lygį, kai esu kviečiamas. Nors tai ir atrankos langai, bet tai vis dėlto yra rinktinė. Tikrai geras jausmas būti rinktinės dalimi. Kalbant apie lygį ir jausmą rinktinėje, tai ten radau tą, ko ir tikėjausi – labai gera darbo etika, geras kolektyvas. Visi pažįstami, gera atmosfera. Maždaug to ir tikėjausi, visa tai susideda į gerą laiką ir stiprią patirtį. Žinoma, tai vienos svajonės išsipildymas. Dabar reikia svajoti toliau – norėtųsi išbėgti su Lietuvos marškinėliais ir kokiame rimtame turnyre. Toliau dirbsiu ir tikėsiuosi, kad pavyks tai padaryti.

– Mindaugas Lukauskis yra sakęs, kad visus karjeros nuopelnus įvertins tik baigęs karjerą – mat dabar nėra tam laiko, nes viskas vyksta gana greitai. O jūs jau tikrai spėjote įvertinti šį svajonės išsipildymą?

– Turbūt taip ir yra. Pradžioje jausmas truputį kaip sapne, nelabai supranti, kaip čia atsidūrei, bet viduje jauti, kad visa tai tiesiog gera. Vėliau supranti, kad tai didelis įvertinimas. Greičiausiai ir baigęs karjerą su šypsena prisiminsiu tokius dalykus. Tikrai ne kiekvienas į rinktinę patenka, tai bus nuostabu prisiminti.

– O kaip atrodė jūsų pakvietimas į rinktinę?

– Iš pradžių patenki į išplėstinį sąrašą, apie tai sužinai iš klubo. O kai treneris suformuoja dvyliktuką, tada susiranda tave asmeniškai – tikrai nieko stebuklingo, paskambina, parašo žinutę, pasveikina, pakviečia, pasikalbi ir eini ruoštis.

– Spėjote iš arčiau pažinti naują trenerį Kazį Maksvytį. Koks tai treneris jūsų akimis?

– Atmosferą treneris sukuria aplink save, visi jaučia norą kovoti už jį ir už Lietuvą. Tai dviguba motyvacija. Tarp žaidėjų ir trenerių tikrai geras ryšis, treneris turi gerą aurą, tas ir jaučiasi.

– „Betsafe-LKL“ čempionate jau prasidėjo antrasis varžybų ratas. Kokį čempionato lygį matote šiais metais?

– Bendras lygis, manau, nei nukrito, nei pakilo. Tiesą sakant, labiausiai žiūrime į save, todėl kol kas vaizdas džiugina. Turėjome labai skaudų pralaimėjimą prieš Uteną, bet turbūt būtent tas vakaras mums ir leido atsispirti neblogam šuoliui į viršų. Supratome, kad negalime taip žaisti, pamatėme esmines klaidas, o dabar seka gera serija.

– Atrodo, kad vis ryškesniu jūsų asmeniniu koziriu tampa darbas gynyboje. Kaip yra iš tikrųjų?

– Faktas, kad per penkerius metus jau atradau savo stilių. Užsikabinau ant to. Dabar matau, kad šitame lygyje galiu gintis prieš bet ką. Gintis leidžia ir kūnas, nes reikia labai daug kovoti dėl savo pozicijos. Galiu pavadinti tai savo koziriu, bet jaučiu, kad gerėju ir puolime. Per pastaruosius metus gavau daugiau pasitikėjimo, tai ir puolime atsirišo rankos.

– Sausio pabaigoje laukia mūšis su „Žalgiriu“. Kartą Kauno ekipą jau įveikėte, o kaip manote, kokius šansus turite dabar?

– Negaliu sakyti, kad dabar jie daug stipresni. Visi matome jų formą, bet apie varžovą kalbėti nenoriu. Žinau, kad yra šansas užsikabinti. Ant popieriaus jie tikrai stipresni – tai kitos sutartys, kiti pinigai. Todėl negaliu sakyti, kad mes imsime ir padarysime, bet tikrai yra šansas. Turime gerą galimybę užsikabinti, nes ir artimiausios rungtynės Vilniuje, ir Citadele KMT turnyras Vilniuje. Kad yra šansas, tai tikrai. Tai vienas didesnių šansų. Kaip daug kas kalba, taip turbūt ir yra. Turime eiti ir susikauti.

– O tai nekelia papildomo spaudimo?

– Ne, kaip tik tai motyvuoja. Mes žinome, kad jie yra favoritai. Nors ir minimalūs, bet favoritai. Mums nuo to tik geriau. Manau, kad jie jaus didesnę įtampą nei mes.

– Iki sezono pabaigos komandoje lieka M. Ndouras. Ko tai prideda dabartiniam „Rytui“?

– Visiems lengviau, kai yra aiškumas. Komandai nereikia nieko naujo ieškoti, viskas aiškiau. Duok dieve be traumų, o kad jis mums prideda nerealiai daug, tai mato visi. Labai judrus, aukštas, talentingas ir kovingas.