Atviras M. Brazys: apie duobę, ryšį su tėčiu, A. Wiley motyvaciją ir žaidėjus, kuriems reiktų pasitempti

Mindaugui Braziui pirmieji „Betsafe-LKL“ sezono mėnesiai buvo kupini iššūkių. Strategas debiutavo vyr. trenerio poste, kuriame Klaipėdos „Neptūno“ iškart laukė sunkumai. Keturi pralaimėjimai iš eilės – taip atrodė „Betsafe-LKL“ sezono startas.

Tuo tarpu M. Brazys diena po dienos ieškojo atsakymų į klausimą – kame slypi problemos?

„Sudėtingas krikštas vyr. trenerio poste, kuomet tenka pradėti nuo duobelės“, – dabar šypsosi jis.

Vis tik tai – ne staigmena 40 metų specialistui, kuris panašų pavyzdį jau matė iš labai arti, kuomet trenerio darbą dirbo tėtis Algirdas.

„Kai buvo blogai, vykau pas jį ir kalbėjau, ką reikia keisti, kaip kalbėti, kaip bendrauti, koks turiu būti aš. Tie pokalbiai davė savo efektą“, – pasakojo M. Brazys.

Tuo tarpu „Neptūnas“ atrado kelią pergalių link, šiuo metu su 6 laimėjimais ir 7 nesėkmėmis yra 8–9 vietose pirmenybėse.

LKL.lt portale – išsamus ir atviras pokalbis su „Neptūno“ vairininku apie pirmą sezono etapą, džiuginančius ir pasitempti turinčius žaidėjus, iššūkius, darbą su tėčiu bei Citadele KMT ketvirtfinalį.

– Kalėdų ir Naujųjų metų periodas įprastai yra šioks toks atskaitos taškas ir savotiška pusiaukelė. Kokia jums buvo ši pirmoji sezono dalis naujose pareigose?

– Banguota. Pati pradžia viską truputį sujaukė. Aišku, turėjome stiprius varžovus, bet buvo ir rungtynių, kurias patys turėjome laimėti, tačiau to nepadarėme. Tada patekome į psichologinę duobę. Sudėtingas krikštas vyr. trenerio poste, kuomet tenka pradėti nuo duobelės. Jų pasitaiko, bet dažniausiai viduryje sezono, pas mane buvo pradžioje, teko iš jos lipti. Turėjome ne vieną pokalbį su valdžia, žaidėjais, džiugina, kad situaciją pavyko kažkiek stabilizuoti. Dabar ji nėra bloga, bet kažkiek gaila dėl pradžios, kelios pergalė kardinaliai keistų situaciją.

– Kokiais būdais lipote iš jūsų minėtos duobelės?

– Nebuvo lengva, ypač dėl tos kasdienybės tarp rungtynių, kuomet kyla mintys, ką daryti, ką keisti, kas negerai, kas bus? Trenerio darbas vyksta 24 valandas per parą, visą laiką gyveni rungtynėmis, epizodais. Teko daug galvoti, keistis pačiam, kažkiek spausti žaidėjus, ieškoti naujų situacijų. Tai savotiškai naudinga patirtis, gal ateityje bus lengviau tokiose situacijose.

– Kurie pralaimėjimai kelia daugiausiai apmaudo iki šiol?

– Gal rungtynės su „Pieno žvaigždėmis“, nes pralaimėjome vieno metimo skirtumu per pratęsimą. White‘as išmetė gerą metimą, jis iki šiol stovi akyse. Gal vyrai ne iki galo patikėjo, kad bus sunku, galvojo, kad Pasvalį įveiksime, nes kovojome su „Žalgiriu“ ar „Rytu“. Gal nepavyko jų nuteikti, kad tai varžovai, kuriuos reikia vertinti. Kažkiek kaltinu save, kad neradau tinkamų žodžių.

Gaila ir mačo su „Šiauliais“, kai kontroliavome rungtynes, gerai gynėmės ir pralaimėjome vieno metimo dėka. Tos kelios pergalės rezultatą paverstų gana geru, o dabar sezono pradžią „Betsafe-LKL“ vertinčiau vidutiniškai.

– Kokias pamokas gavote, kaip išlaikyti žaidėjų pasitikėjimą, kuomet ateina sudėtingesni momentai?

– Tai yra vienas dalykų, kurį privalai išlaikyti. Ieškai žodžių, kalbiesi individualiai, rodai epizodus. Smagu, kad pasitikėjimą pavyko išlaikyti, klubo valdžia irgi jį parodė, nes dažnai trūkdavo tik smulkmenų. Ryšys liko, jis ir padėjo išlipti iš duobės. Žiūrėsime, kaip bus toliau, tikiuosi, einame gera linkme.

– Pati tranzicija iš asistento pareigų į vyr. trenerio postą jums buvo lengva ar sudėtinga?

– Tikrai negalvojau, kad bus lengva. Visi šneka, kad turiu daug patirties, taip, teoriškai tu žinai daug dalykų, tu matęs, kaip tą daro kiti, bet kai esi savo kailyje, viskas pasidaro kitaip. Gyventi su ta atsakomybe nėra lengvas darbas, bet aš tai žinojau. Galvojau, jog bus nelengva, aišku, viskas priklauso ir nuo rezultatų. Tai normali trenerio dalia.

Augau šalia tėčio, kuris lygiai taip pat kentėjo, tik dar aukštesniame lygyje – Eurolygoje, „Žalgiryje“. Ten spaudimas – dar didesnis. Mačiau tas pačias bemieges naktis, kaip mintys išeina į kitą pasaulį, kai žmogus lyg ir yra su šeima, bet lyg ir nėra. Panašiai jaučiuosi ir aš, to ir turėjau tikėtis.

– Ar tėtis Algirdas vis dar duoda patarimų jums? Galbūt ne tiek apie žaidimą, kiek psichologinius šio darbo aspektus.

– Tikrai pabendraujame, bet taip, labiau apie psichologinę pusę. Jis jau yra truputį nuėjęs nuo krepšinio, todėl taktikose jau turbūt pirmauju prieš jį. Bet jis turi ką pasakyti apie atsakomybę ir spaudimą, turėjo ir gerų, ir blogų momentų. Kai buvo blogai, vykau pas jį ir kalbėjau, ką reikia keisti, kaip kalbėti, kaip bendrauti, koks turiu būti aš. Tie pokalbiai davė savo efektą.

– Buvo etapas, kuomet kartu dirbote Panevėžyje, tai tėvui ir sūnui pasitaiko labai retai. Kaip prisimenate šią patirtį?

– Galiu pasakyti, kad tai nelengva. Tai – šeimos narys, kuomet pradedi dirbti kartu, atsiranda darbiniai santykiai. Susigrąžinti šeimyninius pasidaro labai sunku, gal kiti gali tai padaryti, bet mums buvo sunku. Atrodo, dirbi ir dirbi kartu, turi laisvą dieną, yra vaikai, anūkai, norėtųsi atvažiuoti, tačiau jau norisi pailsėti nuo žmogaus. Ritmas išsiderina. Esu linkęs prie to, kad reikėtų atskirti šeimą ir darbą, nes jie pradeda painiotis. Iš krepšinio pusės, tai gera patirtis, bet norisi, jog šeima irgi išliktų.

– Su kuriais treneriais, kuriuos sutikote iki šiol, palaikote didžiausią ryšį?

– Vieną išskirti sunku. Dažnai pabendraujame su Dainiumi Adomaičiu, susirašome, kai yra proga, tik skambučių būna rečiau dėl laiko skirtumo. Jis turi savo patirtį Japonijoje, aš savą čia. Iš kiekvieno specialisto stengiuosi pasiimti kažką, visi turi savo filosofiją, visi stengiasi laimėti savo būdais, iš visų gali kažką pasiimti ir pridėti savo.

– Jei galėtumėte kažką pats patarti jaunam treneriui, kuris iš asistento vaidmens žada debiutuoti kaip vyr. treneris, ką pasakytumėte?

– Šiame etape svarbiausia šalia krepšinio rasti laiko kažkam, kas tave nuo jo atjungtų. Tai man buvo iššūkis. Kai yra blogai, tuo pačiu gyveni visas 24 valandas, lyg esi namie, bet mintys kažkur. Reikia rasti laisvą dieną, atsijungti, turėti pomėgį, pramogas, nes tikrai galima išprotėti. Linkėčiau atrasti balansą.

– Sezonas jau beveik įpusėjo, galima po truputį vertinti vasaros darbus. Kaip manote jūs, kokie „Neptūno“ pirkiniai pasiteisino, o kur galimai padarytos klaidos?

– Pasirinkome kelią truputį rizikuoti su legionieriais ir nesirinkti brangiausių variantų. Nusprendėme imti jaunesnius žaidėjus, kurie norėtų kilti į aukštesnį lygį. Tokiais sprendimais automatiškai prisiimi riziką. Mintyse galvojau, kad jei pasiteisins 2 iš 3, bus labai gerai.

Iš legionierių Wiley žengia didelius žingsnius į priekį. Man taip pat reikėjo prie jo kažkiek prisitaikyti. Tai žaidėjas, kuris tam tikrose situacijose gali duoti daug, jis – pasiteisinęs pirkinys. Kalbant apie White‘ą, tikėjausi, jog jis gali daugiau žaisti įžaidėju, tačiau šis vaidmuo jam sekasi sunkiai. O „antroje pozicijoje“ esame gana stiprūs: Jogėla žaidžia geriausią savo sezoną, grįžo Girdžiūnas, tad jam vietos mažėja. Lyg ir nėra visai blogai, būna ir geresnių rungtynių, neturime problemų už aikštės ribų ar treniruotėse, tik kartais gal norėtųsi, jog jis norėtų daugiau pasitempti individualiai. Kaip bebūtų, su juo nėra didelių problemų, tik situacija nėra palanki jam atsiskleisti. Dar liko pusė sezono, nenurašome jo.

Su Malmaniu situacija tokia, kad jis ilgokai nežaidė, prarado žaidybinį ritmą. Pradžioje sezono jis atrodė gerai, vėliau ėmė strigti, atsirado psichologinis nepasitikėjimas. Nenoriu 100 proc. teigti, kad su jais jau viskas aišku, manau, kad jie gali pridėti naudos.

Kalbant apie jaunimą, kažkiek man atradimu tapo Pleikio ar Vaitkaus gana neblogas žaidimas. Kai imi jauną, turi mintį, kad jei bus gerai, šansą gaus. Tais šansais jie naudojasi ir džiugina.

Turime komandų ir Europoje, kurios turi didelius biudžetus, gali įsigyti aukštesnio lygio žaidėjus, bet ir ten pasitaiko problemų. Lygiai tas pats pas mus.

– Austinas Wiley buvo netoli visų laikų „Betsafe-LKL“ rekordo ir atkovojo 24 kamuolius prieš „Labas GAS“. Nejau net tai jūsų nestebina?

– Jis daro tai, ką daro gerai (Šypsosi). Kamuoliai visada buvo jo arkliukas, kur bežaistų. Tik klausimas, kiek pramestų metimų yra rungtynėse ir kur kamuoliai atšoks. Jei jis bus šalia, 90 proc., jog kamuolys bus jo. Tai įspūdingų duomenų žaidėjas.

Kaip ir dėl Girdžiūno šou prieš tai buvo klausimas, ar stebina, taip ir čia – manęs tai nestebina. Juk jie nedaro nieko kito, ko nedarė karjeroje. Kai yra Mindaugo diena, jis meta savo metimus ir gali pataikyti geru procentu. Tokiu žaidėju jis buvo visada. Ankstesnis jo rekordas buvo ne 40, o 37 taškai, tuo metu aš pats dirbau „Ryte“ asistentu. Esu jau matęs kažką panašaus, tad tai nestebina. Stebintų, jei tiek taškų pelnytų centruojant (Juokiasi).

– A. Wiley 23-eji metai, ar jaučiate, kad į šį sezoną jis žvelgia kaip į karjeros galimybę?

– Visi legionieriai buvo perkami su tokia idėja, kad turės šią motyvaciją. Galbūt jie gali neturėti supertalento, bet turės motyvaciją. Iš Austino tai trykšta, tik norėtųsi, jog antroje sezono pusėje būtų geriau su ligomis ir traumomis. Ant jo labai jaučiasi, kad kuomet jis yra sveikas, jis dvigubai geresnis žaidėjas. Čia jam pačiam ir mums reikia labiau prižiūrėti jo traumuotumą. Jis – buvęs, o gal ir būsimas NBA potencialas, anksti jį nurašyti. Jis kovotojas, gali žaisti su skausmu, tai šiais laikais labai vertinama.

– Ant legionierių kartais labai ryškiai galima matyti, kaip jie reaguoja į savo nesėkmes. Ar Maliekas White‘as išvengia neigiamų emocijų ir depresinių nuotaikų?

– Čia turbūt reikėtų klausti jo. Manau, kad visi viduje išgyvena, tik White‘as gana uždara asmenybė, ne taip lengva ištraukti iš jo vidines emocijas. Tokia jau dalia, kad atakuojančio gynėjo pozicijoje yra, kas jį pakeičia. Jis turi susitaikyti, jog yra, su kuo konkuruoti, o aš kaip treneris privalau būti objektyvus. Girždiūnas, Jogėla dabar atrodo solidžiai. Maliekui paprasčiausiai reikia pasitempti.

– Rokas Gustys nebe pirmą sezoną pasižymi stabilumo stoka, kaip manote, kame ji slypi ir ko jam trūksta?

– Stabilumo ir trūksta. Reikia pastovumo, jis kažkur pameta koncentraciją ir akcentuojasi ten, kur nereikia. Kalbamės, bendraujame, bet ši problema lydi jį visą karjerą. Geras rungtynes keičia blogos, norėtųsi stabilesnio žaidimo visada. Ne visada esu patenkintas, kaip jis ateina į rungtynes, kaip žaidžia, nors būna, jog jis žengia nusiteikęs ir viskas klostosi gerai.

– Žygimantui Janavičiui šis sezonas kiek blankesnis nei praeiti „Betsafe-LKL“, kaip manote, ar tai jau amžiaus įtaka? Jam šiuo metu 33-eji.

– Manyčiau, kad jį kažkiek išmušė trauma, kuomet jis susimušė koją ir nežaidė porą savaičių, po to sunkiai grįžo į ritmą. Anksčiau jis žaidė po 30 minučių, dabar jos sumažėjo, bandome mažinti minutes, nes veteranui nėra lengva visą sezoną su dideliu krūviu. Taip nukenčia ir statistika. Žygis yra Žygis, jis emocinis lyderis, turintis aukštą intelektą, su juo kita kontrolė ir kitas žaidimas. Nereikia žiūrėti į statistiką, nes tiesiog jo vaidmuo pasikeitė per pastaruosius metus.

– Žvelgiant, kaip Martynas Mažeika dominuoja Kretingos klube, Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) yra efektyviausias bei rezultatyviausias, nekyla mintis, jog galbūt reikėjo jį pasilikti?

– Viskas su juo gerai, žinau Martyną, didžiulė pagarba jam, jis karys, kovotojas, tik metai tie, kad jau nėra lengva žaisti „Betsafe-LKL“. NKL kito lygio čempionatas. Mes esame stipriausi būtent jo pozicijoje, jau su White‘u yra sunku, kuomet jis trečias rotacijoje, o jei dar būtų Mažeika, nežinau, kaip tektų išrotuoti.

– „Neptūnas“ šiuo metu yra 8–9 pozicijose „Betsafe-LKL“, kaip reziumuotumėte šį rezultatą?

– Gal jis labiau patenkinamas. Kaip jau minėjau, viską lėmė pora pergalių, du metimai galėjo viską apversti link gero rezultato. Reikia pripažinti, jog lyga šiemet stipriausia per visą istoriją, lygis labai apsilygino, kas kur bevažiuotų, niekam nėra lengva. Utenos komanda pasidarė gana stabili viršutinės lentelės pusės ekipa, jonaviškiai stebina visus ir dar pasipildė, tai – sunkus varžovas visiems. „Šiauliai“ irgi stabilizavosi ir rodo gerą žaidimą, „Nevėžis-Optibet“ pataikė su legionieriais, nugalėjo ir „Rytą“. Taip pat atsirado „Wolves“, toliau gerai žaidžia „7bet-Lietkabelis“. Bendras lygis tikrai pakilo, visur sunku, bet tai – savotiškas iššūkis.

– Su minėta Jonavos „CBet“ ekipa susitiksite Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) ketvirtfinalyje. Kokios mintys prieš jį?

– Svarbu bus daug dalykų. Jų rotacija nėra labai didelė, bet Jonavos komandoje daug patyrusių žaidėjų, žaidusių gerame lygyje. Jie turi gynybos sistemas, prisiima daug rizikų, nėra lengva. Reikia susidėlioti, kaip ir per kur atakuoti, kaip gintis, nes turėjome nemažai problemų prieš juos, tai buvo vienas prastesnių mūsų sezono mačų. Nenoriu veltis į detales, bet reikia pripažinti, kad tai – gera komanda. Jei kažkam atrodo, kad mums pasisekė, tai čia nieko nereiškia. Grupių etape išsitraukėme „Wolves“, „Uniclub Casino – Juventus“ – pirmos lentelės dalies komandas, bet grupėje likome pirmi, nors atrodė, kad bus labai sunku. Nenoriu teigti, kad dabar mums pasisekė, nes „CBet“ rodo gerą žaidimą, prieš juos sunku visiems, laukia sunki kova ir mūsų.