Pirmosios pergalės efektą akcentavęs I. Vaitkus: „Pralaimėjimas „Olimpui“ buvo įžeidimas kiekvienam mūsų“

Kėdainių „Nevėžis-Optibet“ iki pat lapkričio 6 dienos laukė, kol iškovos pirmąją pergalę „Betsafe-LKL“. Tai padaryti pavyko 89:84 nugalint „Šiaulius“.

Komandos kapitonas Ignas Vaitkus LKL.lt portalui neslepia – pagaliau pavyko nusimesti akmenį nuo širdies ir susigrąžinti pasitikėjimą, kurį atėmė 7 pralaimėjimai sezono starte.

„Kai pralaimėjome ir „Olimpui“, tai užgavo kiekvieno ego“, – nesėkmę Citadele KMT prisiminė jis.

Pats I.Vaitkus yra vienas esminių kėdainiškių vedlių, kuris per 30 minučių pelno 12,5 taško, atkovoja 4,1 kamuolio, atlieka 2,8 perdavimo ir renka 15,6 naudingumo balo.

Dar daug darbo prieš akis, tad kėdainiškiai neatsipalaiduoja. Dabar su 1 pergale ir 7 pralaimėjimais jie turnyro lentelėje lenkia tik „Šiaulius“ (1-8). Aukščiau žengia „Gargždai“ (3-6) ir Mažeikių „M Basket-Delamode“ (2-6).

Būtent su pastarąja komanda „Nevėžis-Optibet“ susitiks pirmadienio vakarą. Mažeikių ekipa prieš kelias dienas ėmėsi permainų – Marių Kiltinavičių vyr. trenerio poste pakeitė Nikola Vasilevas. 18.30 val. prasidėsiantį intriguojantį mūšį sekite per BTV ir Go3.

– „Nevėžis-Optibet“ pagaliau iškovojo pirmąją pergalę „Betsafe-LKL“. Ar ji labai pakeitė atmosferą rūbinėje?

– Manau, kad taip. Visų pirma, nukrito įtampa ir kiekvienam atsirado pasitikėjimas. Kažkas gal buvo įtampoje, kažkas nesužaidęs gerų rungtynių, tad pergalė visiems į naudą. Kai komanda laimi, visiems bus gerai, nesvarbu, buvai lyderis ar taškų įmetei mažiau. Ir treneriai patenkinti, ir vienas kitu gali pasidžiaugti. Per daug nedžiūgaujame, kitose rungtynėse vėl eisime kautis.

– Ar jau buvote pasiekę momentą, kai įtampa komandoje tapo maksimali ir pralaimėjimai visus padarė nervingais?

– Daug minčių kilo, sunku, bet reikia suprasti, kad komanda – visiškai nauja, kai kurie žmonės Europoje net nebuvę. Aišku, kai pralaimėjome ir „Olimpui“, tai užgavo kiekvieno ego. Visada gali išsirėkti vienas ant kito, bet čia darbiniai reikalai, kaip buvo ir su Jonu Mačiuliu. Kai rūpi komanda, kai rūpi miestas, tai ir kovoji už savo žaidėjus. Emocija kartais gali būti didesnė, nors šiaip stengiesi kontroliuoti tai ir padėti komandos draugams.

– Vėliau Citadele KMT revanšavotės „Olimpui“ ir tai padarėte užtikrintai. Tai rodo, kad ambicijos buvo užgautos stipriai?

– Taip. Tai buvo įžeidimas kiekvienam iš mūsų. Nesinori pergalės keliais taškeliais, norėjosi parodyti, kad esame kitokia komanda nei Palangoje. Tai supratome ir žaidėjai, ir treneriai, ir Jonas. Nereikėjo daugžodžiauti, iš veido matėsi, kad jei nepadarysime to mes, gal kažkas ateis vietoje mūsų ir padarys už mus. Jei esi profesionalas, darai, ką liepia. Jei iš antro, trečio karto nepadarysi – kažkas kitas padarys ir negalėsi jaustis įsižeidęs.

– Ar jaučiate, jog pirmasis laimėjimas akmenį nuo širdies nustūmė ir Gediminui Petrauskui?

– Žinoma, jam irgi ramiau. Daug bendraujame su juo ir Jonu, jie visaip bando prieiti prie žaidėjų. Vieni informaciją įsisavina geriau, kiti prasčiau, kiti kartoja klaidas 4–5 kartus, nors kartais tokius dalykus moko sporto mokyklose. Suprantu, kad kartais jam yra sunku dirbti ir išlaviruoti emociją, kartais ji išsilieja. Kartais būdavo, kad nepavyksta viskas, ko prašoma. Manau, po tos pergalės jam ramiau, tai įrodymas, jog galime žaisti. Kartais turime gerų atkarpų, bet kartais 3–4 minutes atrodome kaip vaikų darželis. Reikia, kad to liktų kuo mažiau.

– Treneriai dažnai laukia iki paskutinio, kad viešai kritikuotų žaidėjus, bet G.Petrauskas buvo ištaręs, jog kai kurie žaidėjai nepadarė nė menkiausio žingsnio į priekį. Kokias reakcijas „Nevėžio-Optibet“ žaidėjų gretose tai iššaukė?

– Rūbinėje vienas kitam pasakome dar ne tiek. Nesvarbu, būtų jis pasakęs viešai ar ne, turi suprasti pats, judi į priekį ar ne. Jei nori stovėti vietoje, leisti laiką ir tiek, čia jau tavo problemos, jog neturi minimalių svajonių, kurias gali kasdien užsibrėžti. Jei praeina 2–3 mėnesiai ir sunku kažką įsisavinti, bandyk kažką keisti, kauptis prieš rungtynes kelias dienas, jei to laiko reikia. Kitiems užtenka valandos, bet jei neišlaikai koncentracijos, turi susikaupti labiau. Vis tik, jei žaidėjas, ypač užsienietis, ir taip žiūri pro pirštus, nemanau, jog tokie trenerio pasakymai jam kažką keis.

– Būdamas 30-ties esate vyriausias Kėdainių komandos žaidėjas. Kiek šiai ekipai trūksta ne tiek talento, kiek ir patirties?

– Kartais po kai kurių rungtynių kalbame, kad žmogus su patirtimi padėtų. Yra Jonas, kuris ateina į treniruotes, jis turi kosminę patirtį ir ja dalinasi. Sakau žaidėjams: kai buvau jaunas, man tokio lygio žaidėjai patarimų nedalino, klausykite kiekvieno žodžio, nes jis nori padėti. Aikštėje irgi pravestų papildomas patyręs žmogus, gal net lietuvis, kuris supranta šią lygą. Tarp vyresnių turime ir Lovre, ir Zane‘ą, nėra jie jaunimas, irgi gali padėti jaunesniems.

– J.Mačiulis, kaip minite, daug laiko ir pastangų skiria „Nevėžio-Optibet“ komandai. Kiek atsidavęs jai jis yra?

– Aš su juo anksčiau bendravęs nesu, susipažinome tik Kėdainiuose. Matosi, jog jis jaučia malonumą darydamas tai, ką daro. Žaidėjams nereikia rūpintis niekuo, viskas sudėliota: vitaminai, medicina, rūbai, tik ateik ir sportuok, pavalgyk ir eik ilsėtis. Jam rūpi šis klubas, miestas ir sirgaliai. O kur buvo mini konfliktas, Jonas tiesiog kovojo dėl žaidėjo, jis padarys viską, kad klubui būtų geriau, nes supranta – pats buvo žaidėjas.

– Kalbant apie jus patį, turite lyderio vaidmenį Kėdainiuose, kiek didelį pasimėgavimą jums kelia tokia svarba klubui?

– Tikrai mėgaujuosi krepšiniu, kaip sakau, nieko netrūksta, tad papildomos mintys nekyla, galiu koncentruotis į žaidimą. Kartais, kai žaidžiame kas 3–4 dienas, kūnas ne visada toks šviežias kaip būnant jaunesniu, kai žaidžiu po 30 minučių. Prisižiūriu, stengiuosi, esu kapitonas, jei treneris duoda minučių – nežadu skųstis, kad daug žaidžiu. Mano reikalas pailsėti ir atsistatyti, o aikštėje būti pasiruošusiu 100 procentų.

– Ko reikia jūsų komandai, kad iš turnyro lentelės dugno kiltumėte arčiau link atkrintamųjų atžymos?

– Pirmą smulkų žingsnį žengėme. Namuose tikrai galime kovoti su visomis komandoms, tik sužaidžiame tų prastesnių atkarpų ir tada tampa sunku vytis. Judame į priekį, visi suprantame, reaguojame į pastabas, stengiamės, susirenkame pagerti kavos ir pakalbame, kaip galime padėti jaunesniems žaidėjams. Procesas vyksta, laiko klausimas, kada žaidimas gerės. Gal bus papildymas, gal ne, bet reikia tapti geresniais kasdien, negalvojant, jog kažkas ateis ir padės.

Turime sirgalius, kurie ateina, nepaisant rezultatų, nors Lietuvos sirgaliai – reiklūs. Po rungtynių jie ir šakotį atneša (Šypsosi). Būna, pasižiūriu rungtynių vaizdo medžiagą ir matau tuos pačius veidus, kad pritraukus kameras sirgaliai mus labai palaiko, vos ne žegnojasi, mane tokie dalykai motyvuoja stengtis už šį miestą. Manau, ir užsieniečiams tai pamačius, emocijos kyla. Link pergalių eiti kartu su sirgaliais bus lengviau.

– Kol kas 7–12 vietas užimančios ekipos turi savų rūpesčių: kažkas fiksavo apmaudžius pralaimėjimus, kažkam trūksta žaidėjų, kažkas pasipildė ir kardinaliai pakeitė veidą. Kas iš šių ekipų jums atrodo grėsmingiausias ir daugiausiai potencialo kilti turintis varžovas?

– Antras šešetas komandų tikrai panašus. „Gargždai“ dabar yra atkrintamųjų traukinyje. Tai rodo, kad visos ekipos gali žaisti, pradžioje sunku vertinti, staigmenų būna. Namie šios ekipos gali įkąsti pirmam šešetui. Mums tikrai nereikia dalinti taškų prieš savo lygio komandas, o namie ir mes galime kovoti su visais. Visi žino, kad Kėdainiuose nebus lengva. Pasvalyje irgi sunku žaisti, jie bet kada gali nubausti, „M Basket“ irgi yra nauja organizacija lygoje, turinti patyrusius žaidėjus.